Olimpas

Olimpas

Olimpas

Juk sakiau- esu pamišusi dėl mitologijos.

Taigi, čia dėsiu įvairią informaciją apie Graikų ir Romėnų dievybes ;D

Pradėkime nuo Graikijos:

Graikų dievai – senovės graikų garbinti dievai. Jie buvo vaizduojami kaip turintys ypatingų galių ir esantys nemirtingi. Graikų dievai buvo nemirtingi laiko atžvilgiu, nors tarpusavio kovose galėjo būti sužeidžiami ir nužudomi. Jie galėjo transformuoti gyvus padarus, įtakoti žmonėms nepavaldžius dalykus, buvo personifikuotos stichijos, kaip meilė, saulė, kerštas, jūros gelmė ir kt. Buvo tikima, kad dievai valdo kiekvieną gyvenimo sferą. Išskirtinai daug dievų turėjo vandens stichija: Okeanas, upių dievai, nimfos, jūros dievybės, kadangiGraikija – jūrinė valstybė.

Acheloja

Acheloja („nuvejanti skausmą“) – menka mėnulio deivė. Dažnai minima, kad jai aukodavo Dodonos orakule.

Adikija

Adikija graikų mitologijoje – neteisybės ir blogo darymo deivė. Vaizduojama kaip bjauri barbariška moteris su tatuiruota oda. Jai priešinga teisybės deivė Dikė, kuri dažnai vaizduojama mušanti Adikiją vėzdu.

Adefagija – apsirijimo deivė

Adranas

Adranas (gr. Adranus) graikų mitologijoje – dievas, garbintas Sicilijoje[1]. Atliko panašias funkcijas kaip Dzeusas ir Hefaistas, buvo manoma, kad jis gyvena po Etnos ugnikalniu. Pagal Elianą apie tūkstantį šventų šunų buvo laikoma šalia jo šventykloa jo vardo mieste Adrane netoli Etnos kalno. Adranas su nimfa Talija buvo palikų tėvas.

Adonis

Adonis – graikų mitologijos veikėjas, vyriškojo grožio simbolis (panašiai kaip Afroditė – moteriškojo), kilęs iš sirų-finikiečių augalijos (augimo, vegetacijos) dievo.

Graikų mitologijoje Adonis yra grožio dievas ir Afroditės (romėnų – Veneros) mylimasis. Adonis simbolizuoja kasmetinę gyvybės mirtį ir prisikėlimą, tapęs augimo dievu. Susitikimo ir išsiskyrimo su Afrodite dienos būdavo švenčiamos. Moterys sodindavo darželiuose greitai augančias ir vystančias gėles, šitaip pabrėždamos gyvenimo praeinamumą ir mirties sąlygiškumą. Rytų kultūrose Adonio šventės būdavo siejamos su sakraline prostitucija.

Aega

Graikų mitologijoje Aega arba Aeksa („ožka“ arba „vėjo šuoras“) – menka saulės ir naminių gyvulių deivė. Ji buvo Helijo ir Gajos duktė. Mūšio tarp titanų ir Olimpo dievų metu, Gaja paslėpė ją oloje, kad paslėptų jos akinančią šviesą. Kitame mite ji ir jos seserys prižiūrėjoDzeusą. Jos sesuo Amaltėja pakeitė Aegą, žindant Dzeusą.

Aetonas

Aetonas graikų mitologijoje – bado personifikacija. Romėniškas atitikmuo – deivė Famesa. Deivė Demetra Aetoną įdėjo į Erisichtono žarną, taip padarydama jį amžinai alkanu. Erisichtonas buvo nubaustas už tai, kad kirto medžius šventoje giraitėje.

Aigipanas

Aigipanas – vienas iš pusožių būtybių-dievų, vadinamų panais. Jis vaizduojamas pusiau ožiu, pusiau žuvimi. Egzistuoja skirtingi šaltiniai tapatinantis ir skiriantis jį nuo Pano. Pvz., ant vienos iš Atėnų vazų Aigipanas ir Panas vaizduojami kartu[1]. Pagal Gajų Higiną jis buvoDzueso ir Boetidės sūnus[2], pagal kitą šaltinį ožkos ir Dzeuso sūnus[3] . Pagal kitus autorius Aigipanas yra Pano tėvas, kur jis kartu su sūnumi vaizduojami pusiau ožiu, pusiau žuvimi[4] Padėjo Dzeusui po kovos su titanais netekusiam sausgyslių, grąžindamas kartu suHermiu pavogtas rankų ir kojų sausgysles. Už tai dievų karalius jį apdovanojo įkėlęs į dangų kaip Ožiaragio žvaigždyną[1].

Aidos

Aidos (Aedos, Aida, Aeda) graikų mitologijoje – kuklumo ir pagarbos deivė, Prometėjo duktė. Ji buvo artima deivės Nemezidės palydovė. Aidos buvo pagarbos ar gėdos teigiama savybė, sulaikanti žmones nuo blogo darymo.

Agatodemonas

Agatodemonas arba Agatos Daimon (Demonas) (arba Agatodaimonas) („gera dvasia“) graikų mitologijoje – žemdirbystės, sveikatos, sėkmės, išminties dievas. Egzistavo paprotys išgerti ar išpilti truputį vyno jo garbei valgant kiekvieną patiekalą. Jis buvo Tichės Agatos (vėliau Agata) vyras arba palydovas. Mene Agatodemonas vaizduojamas kaip gyvatė arba jaunuolis, vienoje rankoje nešantisKornukopiją, o kitoje – dubenį, su aguona, užkišta už vienos ir kviečiu už kitos ausies. Agatodemonas vėliau tapo geros sėkmės demonu, ypač maisto ir gėrimų pertekliaus.

Agdisis

Pasak graikų mito, stipriai paveikto Rytų įtakos, Dzeusas persekiojo deivę Kibelę, tačiau ši pasivertė uola, bet, nepaisant to, buvo išprievartauta. Taip atsirado hermafroditinė būtybė Agdistis.

Kita versija tvirtina, kad Agdistis gimė, kai ant žemės nukrito Dzeuso sėkla, jam susijaudinus, kai jį atstūmė nežinoma deivė. Tokiu būdu Dzeusas apvaisino uolą (žemę) arba deivę Gaja. Vienaip ar kitaip rezultatas buvo Agdistis, galingas hermofroditinis demonas. Jo prigimtis buvo chaotiška, jis buvo nei geras, nei blogas, bet ir nesuvaldomas. Agdistis turėjo visas kūrimo galias ir puikiai jas išmanė. Jis visiems kenkė, niokodamas aplinką pagal savo užgaidas.

Dievai nusprendė, kad tam turi būti padarytas galas. Dionisas nugirdė jį paversdamas šaltinio vandenį vynu, ir jis užmigo. Jis surišo vyriškus lyties organus prie jo rankų ir kojų, ir sujaudino jį, tada Agdistis atsibudo ir nusiplėšė savo genitalijas. Ten, kur ant žemės nukrito jo kraujas, išdygo migdolų medis.

Netekęs savo vyriškų lyties organų, Agdistis tapo moteriška dievybe Kibele.

Aglaja

Graikų mitologijoje Aglajos („nepakartojama“, „švytinčioji“) vardu buvo keli personažai.

Afroditė

Afroditė (gr. Αφροδίτη) graikų mitologijoje – meilės ir grožio deivė. Jos dažniausi atributai – obuolys, balandis, rožė, myra, kiškis, mėnulis, delfinas. Nuo IV a. pr. m. e. Afroditė yra dažnai vaizduojama mene (paprastai nuoga). Viena žymiausių šios dievybės statula –Milo Venera.

Afaja

Graikų mitologijoje Afaja („ne tamsi“ arba „pradanginanti“) deivė, daugiausia garbinta Aeginos saloje. Vėliau ji yra identifikuojama suAtėne ir Artemide, ir su nimfa Britomartija.

Graikijos saloje Aeginoje yra rasti Afajos šventyklos griuvėsiai.

Akeso

Graikų mitologijoje Akeso – gydymo, gijimo deivė, Asklepijo ir Epionės dukra. Jos seserys, gydymo deivės: HigėjaPanacėjaAglaja irJaso. Jos brolis – gydymo dievas Telesforas bei kiti du mirtingieji broliai, armijų į Trojos karą karvedžiai, garsūs gydymo sugebėjimais –Machaonas ir Polidarijus.

Akratas

Akratas graikų mitologijoje – nemaišyto vyno dievas. Graikai vyną dažniausiai gerdavo maišytą su vandeniu, o Akratas greičiausiai buvo siejamas su šventiniu nesaikingumu.

Dioniso palydovas ir Eudrosinės (Geros nuotaikos) draugas

Alastoras

Alastoras („keršytojas“) graikų mitologijoje – trijų personažų vardas.

Alatėja

Graikų mitologijoje Alatėja – tiesos, teisingumo ir nuoširdumo deivė. Dzeuso duktė. Jai priešingos deivės Dolos apgavystės personifikacija,Apatė – apgaulė, Pdeudologoi – melas

Alfėjas

Alfėjas (gr. Αλφειός, „balsvas“) graikų mitologijoje – upės dievas ir upė. Kaip ir dauguma upių dievų, jis buvo Okeano ir Tetijos sūnus. Jis įsimylėjo nimfą Aretusą (Aretūsą) arba pačią Artemidę ir pasivertęs medžiotoju ją vijosi iki pat Ortigijos netoli Sicilijos. Nimfa paprašė Artemidės pagalbos. Artemidė ją pavertė šaltiniu. Alfėjas susiliejo savo požeminiais vandenimis ir jų vandenys susimaišė.

Pagal kitą mito variantą Alfėjas pamilo Aretūsą, kuri persikėlusi į Ortigijos salą buvo paversta šaltiniu, todėl Alfėjas sielvartaudamas pasivertė upe.

Šis mitas susiformavo tikint, kad Ortigijos sala po žeme susijungianti su Alfėjo upe

Alektrona

Alektrona ankstyvojo periodo graikų mitologijoje – Saulės deivė, kuri įsigalėjus klasikinės Antikos mitams tapo Helijo dukterimi. Jos garbinimo centru buvo Rodo sala, kuri vėliau tapo ir Alektronos tėvo Helijo kulto centru. Alektrona galėjo būti ryto arba prabudimo deivė, kuriai veikiant žmonės pabunda ryte.

Amfitritė

Amfitritė graikų mitologijoje – nimfajūros deivėPoseidono žmona.

Pagal HesiodoTeogoniją“ – Nerėjo ir Doridės dukra.

Pagal Apolodorą – Okeano ir Tetijos dukra, nors iš tikrųjų jis ją priskiria prie nereidžių. Amfitritė su Poseidonu susilaukė Tritono irRodės (jeigu ji nebuvo Poseidono ar Asopo ir Halijos duktė). Apolodoras (3.15.4) mini, kad Poseidonas su Amfitrite turėjo dukrąBentesikimę.

Romėnų mitologijoje jos atitikmuo – Neptūno žmona Salakija.

Anankė

Graikų mitologijoje Anankė (gr. Ἀνάγκη) – pirmapradė likimo, neišvengiamos lemties personifikacija. Ji, bekūnė, gyvatiška būtybė, laiko pradžioje atsiradusi pati iš savęs. Jos ištiestos rankos apima visą visatą.

Ji buvo Adrastėjos ir moirų motina. Su Chronu ChaosoEterio ir Fano (tapatinamas su Erotu) motina. Tarp Anankės kelių sukasi verpstė, kurios ašis yra pasaulio ašis. Moiros kartkartėmis padeda verpstei suktis. Ji yra artima teisingumo deivėm, Nemezidei ir Dikei. Anankė buvo menkai garbinama iki kol susikūrė orfiškos misterijos religija. Romėnų mitologijoje jos atitikmuo – Nesesitija („neišvengiamumas“).

Anakė kartu su Chronu susiviję sukūrė pirmapradį vientisos materijos kiaušinį, kurį vėliau padalino į žemę, dangų, ir jūrą, tokiu jie sukūrė visatos tvarka. Abu dievai yra amžinai susiviję kaip visatos likimo ir laiko jėgos. Jų negali pasiekti jaunesni dievai, kurių, sakoma, likimus jie valdo.

Anemojos vėjai:

  1. Notas – pietų vėjo dievas;
  2. Borėjas – šiaurės vėjo dievas;
  3. Euras – rytų vėjo dievas;
  4. Zefyras – vakarų vėjo dievas.

Anteras

Anteras (angl. Anteros) graikų mitologijoje – paniekinamos, netrokštamos meilės personifikacija. Anteras yra Arėjo ir Afroditės sūnus. Anteras buvo pagimdytas tam, kad jo brolis Erotas, nesijaustų vienišas.

Antėja

Graikų mitologijoje Antėjos vardu vadinami du personažai.

  • Antėja – daržų, pelkių, meilės ir gėlių deivė. Ji buvo garbinama Kretoje.
  • Antėja – Lykijos karaliaus Jobato duktė. Antėja mylėjo didvyrį Belerofontą, įveikusį Chimerą, bet jis atsakė jai meilėje ir ji nusižudė.

Aonas

Aonas graikų mitologijoje – Poseidono sūnus. Jis daugiausia garbintas Bojotijoje, kuri vėliau tapo žinoma kaip Aonija jo garbei.

Apatė

Apatė graikų mitologijoje – apgaulės personifikacija. Ji gimė iš vienos Niktės. Taip pat ji minima, kaip piktoji dvasia esanti Pandoros skrynioje. Iš vienos Niktės gimė jos broliai ir seserys: Momas („kaltė“), Ponas („sunkus darbas“), Moras („pražūtis“ ar „likimas“), Tanatas(„mirtis“), Hipnas („miegas“), hesperidėskerėsmoirosNemezidėFilotija („draugystė“, „prisirišimas“), Geras („senatvė“) ir Eridė(„nesantaika“); iš Niktės sąjungos su Erebu gimė Hemera („diena“) ir Eteris („atmosfera“), jos sesuo ir brolis.

Apolonas

Apolonas (gr. Ἀπόλλωνgraikų mitologijoje – Dzeuso ir Leto sūnus, romėnų mitologijoje – Jupiterio ir Latonės sūnus. Apolonas – saulės šviesos dievasmuzikospoezijos globėjas, mūzų choro vadovas ir pats įžymus muzikantas. Žinomas kaip dievas pranašautojas irgydytojasEtruskų mitologijoje žinomas kaip Aplas (Aplu).

Pagal graikų mitologiją Apolonas turėjo dvynę seserį Artemidęmedžioklės deivę. Vėlesniais laikais jis buvo klaidingai prilyginamasHelijui, saulės dievui, arba jo seseriai Seleneimėnulio deivei. Literatūriniuose mitologijos tekstuose Apolonas, Helijas ir Selena išliko visiškai atskiri dievai.

Vaizduojamas su lanku ir strėlėmis (auksinės strėlės simbolizuoja saulės spindulius, iš čia jo pravardė „auksalankis“).

Aretė

Graikų mitologijoje Aretė (gr. Ἀρετή, „tobula“) – menka dorybės deivė, teisingumo deivės Praksidikės dukra.

Ji ir jos sesuo Homonoja, santarvės deivė, buvo žinomos kartu kaip Praksikidės. V a. pr. m. e. Sofistas Prodokas mini istoriją apie Aretę ir Heraklį jaunystėje.

Kryžkelėje Herakliui pasirodė Aretė, kaip jauna mergina, siūlydama šlovę ir kovą prieš blogį, o Kakija vietoje to jam siūlė turtus ir malonumus. Heraklis pasirinko eiti Aretės keliu.

Vėliau šita istorija buvo panaudota krikščioniškų rašytojų tokių kaip Justino Martyro, Klemento iš Aleksandrijos, Basilio iš Kasarėjos. Jie pakeitė vieną dalyką Aretę iš patrauklios jaunos merginos padarė tvarkingai apsirengusią, nepatrauklia figūra.

Aretė taip pat buvo fajakų karaliaus Alkinojo žmona, Nausikajos ir Laodamo motina.

Arėjas

Arėjas (gr. Ἄρης; „vyras“, „patinas“, „kova“) graikų mitologijoje – karo dievas. Jis yra Dzeuso ir Heros sūnus. Pasak kai kurių legendųAfroditės vyras

Aristėjas

Aristėjas arba Aristėjus („geriausias“) graikų mitologijoje – menkas dievas, Apolono ir medžiotojos Kirenės sūnus.

Pagal PindarąApolonas įkvėpė Kirenę įkurti jos vardo miestą Libijoje, derlingoje pakrantės lygumoje. Kada Aristėjas gimė jį paėmė Hermis ir užaugino, Gaja jį padarė nemirtingu maitindama ambrozijaNimfos jį išmokė naudingų paslapčių, kaip gaminti sūrį, kaip prisijaukinti bičių deivę ir išlaikyti bites aviliuose, kaip elgtis su krūmokšniu ir priversti jį sukrauti alyvas. Todėl Aristėjas ir tapo galvininkystės, vaisinių medžių, medžioklės, bitininkystės ir žemės ūkio dievu. Jis taip pat buvo kultūrinis didvyris, išmokė žmoniją pienininkystės įgūdžių, naudotis tinklais ir spąstais medžioklėję ir kultivuoti alyvas.

Argija

Argija (Aergija) graikų mitologijoje – tingumo personifikacija, Eterio ir Gajos duktė. Jai priešinga – pastangos personifikacija Hormė. Argiją mini Higinas remdamasis graikiškais tekstais, kur ją transliteravęs vadina Sokordija.

Artemidė

Artemidė (gr. Ἄρτεμις) graikų mitologijoje – medžioklės deivė, Dzeuso ir Leto dukra, Apolono sesuo.Artemidė buvo skaistaus mėnulio, medžioklės, laukinių gyvūnų, gydymo, laukinės gamtos, skaistumo ir vaisingumo (vaikų gimimo), deivė, kadangi ji padėjo savo motinai pagimdyti Apoloną. Kaip vaisingumo ir vaikų gimimo deivė ji buvo garbinama daugiausia miestuose. Ankstyvame vystimosi laikotarpyje Artemidė buvo indentifikuojama vienodai su Hekate, priešolimpine laukine deive. Vėliau tapo labiau panaši į Seleną, mėnulio deivę, o Apolonas siejamas su Heliju, saulės dievu.

Asklepijas

Graikų mitologijoje AsklepijasAsklepijusEskulapas (Aσκλήπιος, „įpjauti“) – medicinos ir gydymo dievas, Apolono ir mirtingosiosTesalijos karaliaus duktės (kita vers. nimfos) Koronidės sūnus. Pagal trečiąją versiją Apolono ir Arsinojės sūnus.

Pagal Asklepijo gimimo mitą, Apolonas nužudė nimfą Koronidę už neištikimybę, o kai nimfos palaikai buvo deginami lauže, iš jos įsčiųišėmė kūdikį Asklepiją, kurį vėliau nunešė kentaurui Chironui, kad užaugintų jo sūnų.

Asklepijas gimė mirtingas, bet vėliau jam buvo suteiktas nemirtingumas. Asklepijas simbolizuoja gydymą, medicinos meną, tuo tarpu jo duktė Higėja – švarumą ir prevenciją. Kartais jis siejamas su Telesforu, kuris simbolizuoja gyvybinių jėgų atgavimą. Asklepijas su Epionesusilaukė trijų sūnų ir penkių dukterų: Akeso (gydymo deivė), Jaso (gydymo personifikacija), Panacėjos (gydymo deivė), Aglajos(Hefaisto žmona) ir Higėjos (sveikatos, švaros ir sanitarijos deivė), Machaono (vedė armiją iš Tesalijos ir Aitolijos į Trojos karą), Telesforo(atsigavimo po ligos dievas) ir Polidarijo (vedė armiją į Trojos karą kartu su broliu Machaonu).

Jo atributai buvo gaidys ir lazda su apsivijusiomis gyvatėmis. Buvo aukojami gaidžiai, tai minima Platono dialoguose.

Astraja

Graikų mitologijojeAstraja („žvaigždžių mergelė“) – titanidė, Dzeuso ir Temidės dukra. Ji ir jos motina abi buvo teisingumo personifikacijos. Astraja buvo viena iš paskutiniųjų iš nemirtingųjų pasilikusių gyventi tarp žmonių aukso amžiaus metu. Kai žmonija ištvirko, ji iškeliavo į dangų ir ten tapo Mergelės žvaigždynu. Jos svarstyklės tapo irgi šalia esančiu Svarstyklių žvaigždynu.

Atė

Graikų mitologijoje Atė („sugriauti“, „kvailystė“, „apgaulė“) – Dzeuso duktė, proto užtemimo, kliedesio, pažeminimo personifikacija. Šis graikų žodis reiškia veiksmą atliekamą didvyrio, dažniausiai dėl puikybės, kuris priveda prie mirties ar nuopolio.

HomeroIliadoje“ ji minima kaip vyriausia duktė, bet neminima motina. Hera panaudodama savo įtaką prisaikdino Dzeusą, kad tą dieną gimsiąs mirtingasis nuo jo būtų didis valdovas. Hera taip padarė, kad Heraklio gimdymas užsitęsė, o Euristėjus gimė pirmą laiko. Iš įtūžio Dzeusas nusviedė Atę žemyn į Žemę ir uždraudė sugrįžti į Olimpą. Atė klajojo Žemėje sukeldama pražūtį sutiktiems žmonėms.

Atėnė

Atėnė (gr. Ἀθηνᾶ arba Ἀθήνη) – senovės graikų išminties, strategijos ir karo deivė. Vėliau meno, amatų, mokslo globėja. Ji – Dzeuso irHeros duktė. Senovės Romos mitologijoje Atėnės atitikmuo yra Minerva.

Azija

Azija (arba Klimenėgraikų mitologijoje – okeanidė.

Okeano ir Tetijos dukra. Titano Japeto žmona. AtlantoPrometėjoEpimetėjo ir Menotėjo motina.

HesiodasTeogonijoje“ ją vadina Klimenės vardu, o Apolodoras ir Likofronas – Azijos vardu. Manoma, kad Azijos vardas duotas tam, kad jos nepainioti su kita Klimene, Faetono motina nuo Helijo, kuri taip pat buvusi okeanidė.

Pagal Herodotą, Azijos, Prometėjo žmonos (ne motinos), vardu pavadintas Azijos žemynas. Manoma, kad jis tikriausiai tiesiog suklydo, o tikrasis variantas yra tas, kuriame Azija buvo Prometėjo motina. Akusilausas ir Aischilas „Prometėjo pančiuose“ mini, kad Prometėjo žmona buvo Hesionė.

Bentesikimė

Graikų mitologijoje Bentesikimė – Poseidono ir Amfitritės dukra. Ji turėjo su nežinomu etiopu dvi dukteris. Taip pat Bentesikimė išaugino EumolpąChionės ir Poseidono sūnų. Apolodoras mini ją savo raštuose (3.15.4).

Bija

Graikų mitologijoje Bija – galios personifikacija, Palanto ir Stiksės dukra. Ji buvo NikėsKratoso ir Zelo sesuo. Su Bijos pagalba dievai įkalino Prometėją. Bija buvo Dzeuso palydovė.

Brizo

Graikų mitologijoje Brizo – jūreivių ir žvejų globėja. Ji daugiausia buvo garbinta Dele. Brizo pasekėjai buvo jūreivių ir žvejų žmonos ir motinos. Jai buvo aukojamas maistas (ne žuvis) mažuose laiveliuose. Delo saloje buvo orakulas skirtas jai, kuris aiškindavo sapnus, susijusius su jūra.

Charitės

Graikų mitologijoje charitės arba gracijos – geranoriškos, malonios ir linksmos deivės. Jos buvo gracijos ir grožio deivės lydinčiosAfroditę. Charitės buvo menų, grožio, žavesio, gamtos ir vaisingumo deivės. Jos labai mylėjo grožį, dovanodavo žmonėms talentą menuose, artimos mūzoms. Jos buvo siejamos su požeminiu pasauliu ir Eleusino misterijomis.

Charitės yra dažniausiai laikomos Dzeuso ir okeanidės Eurinomės dukterimis, bet kartais minima, kad jos buvo Helijo ir Eglės, arbaDioniso ir Afroditės dukterys. Tradiciškai charitės yra trys: AglajaEufrosinėTalija. Bet kai kur ir pagal Pauzaniją minimos penkios charitės: AuksoCharidė (Charis), HegemonėFaenaPasitėja.

Pagal Homerą Aglaja buvo Hefaisto žmona, o Pasitėja buvusi miego dievo Hipno mylimoji.

Charonas

Graikų mitologijoje Charonas – Hado keltininkas, perkeliantis mirusiųjų sielas per Acherono upę. Jis buvo Niktės irErebo sūnus. Vaizduojamas kaip apiplyšęs, sudžiūvęs senis arba sparnuotas demonas su dvigubu kuju.

Laidojant mirusiems po liežuviu padėdavo obolą (smulkus pinigas), kurį mirusiojo siela sumokėdavo Charonui už perkėlimą. Charonas perkelia tik mirusiuosius, bet HeraklisPeiritojas ir Tesėjas privertė jį perkelti per upę.

Pagal Vergilijų, tiktai Persefonės giraitėje nulaužta auksinė šakelė atveria gyvajam kelią į mirties karalystę. Sibilėparodė šią šakelę Charonui ir privertė ten perkelti Enėją. Taip pat Orfėjas gyvas nukeliavo ir sugrįžo iš Hado.

Chaosas

Chaosas (gr. Χάος – „tarpas“) graikų mitologijoje – pirmykštė beformė tuščia erdvė, iš kurios atsirado kiti pirmapradžiai dievai.

Pradžioje Chaosas buvo apatinis atmosferos sluoksnis, supantis Žemę – nematomas oras ir tamsus rūkas. Pavadinimas reiškia „tarpą“ tarp Žemės ir dangaus. Vėlesni autoriai Chaosą mini kaip chaotišką elementų mišinį pirminėje visatoje, dažnai maišydami jį su orfiškų kosmogonijų pirmykščiu Purvu, bet tai nėra pirminė Chaoso reikšmė. [1]

Pagal Hesiodo Teogoniją pirmieji dievai, kurių dauguma kilo iš Chaoso, yra:

  • Gaja, motina Žemė, gimė iš Chaoso;
  • Tartaras, begalinė bedugnė, požemio pasaulis, gimė iš Chaoso;
  • Erotas, geismas (troškimas), meilės dievas, gimė iš Chaoso;
  • Erebas, požeminio pasaulio tamsa, gimė iš Chaoso;
  • Niktė, nakties tamsa, nakties personifikacija, gimė iš Chaoso;
  • Chronas, laiko personifikacija, gimė iš Chaoso;
  • Uranas, dangaus personifikacija, gimė iš Gajos ir Tartaro;
  • Eterisatmosfera, gimė iš Niktės ir jos brolio Erebo;

Chronas

Chronas (gr. „laikas“) (dažnai painiojamas su titanu Kronu) graikų mitologijoje – pirmapradis dievas, laiko personifikacija, graikų pasaulyje pirmiausiai pasirodžiusi su ikisokratikų filosofiniais tekstais. Lotyniškai tariamas kaip Kronas, Chronas, Khronas (dėl to ir atsiranda galimybė sumaišyti su titanu Kronu).

Atsiradęs iš pirmapradžio Chaoso. Chronas dažnai vaizduojamas kaip kaip pražilęs ilga barzda senukas, kaip jį aprašo poetas Nonas. Chronas taip pat minimas kaip dievybė, kuri pagal Orfikų kosmogonijas pati susiformavo sutvėrimo pradžioje. Jis vaizduojamas hibridinis dievas, turintis gyvatės kūną su trimis galvomis: žmogaus, buliaus ir liūto. Jo žmona Anankė, neišvengiamumo personifikacija. Jie kartu su žmona ratu keliauja kosmosu sukdami laiką.

Chloridė

Graikų mitologijoje Chloridė (Chloris) gali būti:

  • Pavasario, gėlių ir augimo deivė. Jos romėniškas ekvivalentas yra deivė FloraZefyras, vakarų dievo personifikacija, ją pagrobė, vėliau suteikė galią valdyti pavasarį. Jie turėjo tris vaikus AmpiksąMopsą ir Karpą. (Pagal vieną versiją nimfa Chloridė ištekėjo už Ampikso.)
  • Meliboja viena iš keturiolikos niobidųApolonas ir Artemidė užmušė visus niobidus, pasigailėjo vienintelės Melibojos. Ji buvo taip išsigandusi, kad net išbalo, vėliau pasikeitė vardą į Chloridę („išbalusi“).

Deimas

Graikų mitologijoje Deimas („baimę keliantis“) – baimės kėlimo personifikacija. Jis yra Arėjo ir Afroditės sūnus. Jis, jo brolis Fobas ir deivė Enio (Enyo) lydėdavo Arėją mūšiuose. Romėnų mitologijoje jo atitikmuo – FugaAsaph Hall, kuris atrado Marso palydovus, juos pavadino Deimu ir Fobu.

Demetra

Demetra („motina-deivė“ arba „davėja motina“) graikų mitologijoje – Krono ir Rėjos duktė, žemės derlingumo ir žemdirbystės dievė, vedybų saugotoja. Ji yra pažadinima kaip sezonų atnešėja Homeriškajame himne, tarsi, subtilus ženklas, kad ji buvo garbinama dar ilgai prieš tai, kol pasirodė Olimpo dievai. Demetra ir jos duktė Persefonė buvo eleusinietiškų misterijų centrinės figūros, kurios, taip pat, buvo ankstesnės už Olimpo panteoną. Su Jasionu susilaukė Pluto, turto personifikacijos.

Dionisas

Dionisas (gr. Διώνυσος, Dionysos, romėnų Bakchas – Bacchus) – senovės graikų vynuogių, vyndarystės, ekstazės dievas, Dzeuso irTėbų karalaitės Semelės (arba Persefonės) sūnus. Jis siejamas su laisvumu, vyno sukeliamia teigiamia socialine įtaka. Taip pat jis vaizduojamas kaip civilizacijos sergėtojas, įstatymų leidėjas, taikos mylėtojas, žemės ūkio ir teatro globėjas. Dionisas – kuriamųjų gamtos jėgų dievas. Jo įsikūnijimu buvo laikomi augalai – medžiai, vynuogienojai – arba gyvuliai – jautis, žirgas, ožys.

Antikiniu laikotarpiu Dionisas buvo tokia dievybė, kurio kultas iš negraikiškų vietovių – Trakijos šiaurėje, Mažosios Azijos pietuose ir Kretos pietuose – VII-VI a. prieš m. e. lyg viesulas perėjo per visą Graikiją. Šis ekstazinis kultas žadino tuometinių graikų vaizduotę. Kulto dalyviai patys vaizdavosi esą Dionisu. Dionisas dar turėjo Bakcho vardą, todėl jo kulto dalyviai buvo vadinami bakchantais arba bakchantėmis. Dioniso kultas lengvai įsiurbė į save tiek įvairias karnavalinio tipo apeigas, tiek ir minėjimus protėvių arba vietinių herojų garbei. Dioniso paveikslo daugiaprasmiškumas pasireiškė įvedant daugybę švenčių, kuriose buvo iškeliama viena ar kita šio paveikslo pusė.

Dionė

Graikų mitologijoje Dionė – deivė, kurios vaidmuo ir kilmė tiksliai nežinomas.

Dionė aiškiausiai minima Homero „Iliados“ 5 knygoje, kaip Afroditės motina. Vėliau ne Iliadoje minima kaip pati Afroditė, gali būti kad tai buvęs jos sinonimas. Taip pat Dionės vardo etimologija labai panaši į romėnų deivės DianosHesiodas ją mini kaip vieną iš okeanidžių. Senoviniame Dzeuso Dodonos orakule minima Dodona, o ne Hera, kaip Dzeuso žmona. Vėlesnis mitografas Higinas mini ją buvusAtlanto dukterimi, PelopsoNiobės ir Brotėjo motina su Tantalu.

Dikajosinė

Dikajosinė – teisingumo personifikacija.

Disnomija

Disnomija (Δυσνομία) graikų mitologijoje – Eridės duktė, nusikaltimo (dvasia) personifikacija.[1][2]. Hesiodas ją mini kartu su kitomis Eridės dukterimis.

Dzeusas

Graikų mitologijoje Dzeusas (gr. Ζευς arba Δίας) – vyriausias ir galingiausias iš Olimpo dievųKrono ir Rėjossūnus. Galingesnės už jį buvo tik likimo personifikacijos, jo dukterys deivės moiros. Dievo vardas kildinamas iš indų mitologijos dangaus dievo Djauso. Dzeusas sukeldavo griaustinį, žaibus, lietų ir vėjus, jo tradicinis ginklas – žaibai. Jis buvo vadinamas dievų ir žmonių tėvu (jei tiksliau valdovu ir gynėju). Pagal Homerą jis gyveno aukščiausiame Graikijos Olimpo kalne, kur jam pakluso kiti dievai. Iš Olimpo kalno prižiūrėjo žmones, matydamas ir valdydamas viską, apdovanodamas už gėrį ir bausdamas už blogį. Jis taip pat artimai siejamas su savo dukterimi teisingumo deive Dike, su kuria jis buvo miestų, namų, nuosavybės, svetimšalių, svečių ir maldaujančių globėjas.

Dzeuso simboliai: žaibasskeptras ir erelis. Romėniškas Dzeuso atitikmuo – dievas Jupiteris, induizmo –Djausas. Dievas vaizduojamas barzdotu, išdidžiu ir pagyvenusiu tvirto stoto vyru.

Eileitija

Graikų mitologijoje Eileitija – naujagimių ir gimdyvių deivė. Ji buvusi kretiečių deivė, vėliau perimta graikų. Pagal Hesiodą Dzeuso ir Heros dukra („Teogonija“ 921), tai patvirtino Apolodoras ir Diodoras Sikulas savo raštuose. Pagal Pauzaniją ji buvo vyresnė už Kroną.

Pagal vieną iš dviejų Apolono ir Artemidės gimimo versijų, Hera pagrobė Eileitėją taip neleisdama Leto pagimdyti. Kiti dievai privertę Hera paleisti ją.

Elpis

Graikų mitologijoje Elpis – vilties personifikacija. Manoma, kad ji buvusi Niktės, nakties personifikacijos, dukra ir Femės, paskalų deivės, motina. Elpis buvo vaizduojama kaip jauna moteris, dažniausiai rankose nešanti gėles ar kornukopiją. Jos romėniškas atitikmuo buvo deivė Spes.

Enio

Graikų mitologijoje Enio („siaubas“) – senovinė deivė dar žinoma kaip „miestų naikintoja“. Ji buvo vaizduojama kruvina ir nešanti ginklus, dažnai – kaip Arėjokaro dievo, bendražygė. Enio yra minima kaip Arėjo motina ar sesuo, bet dažniausiai įvardijama kaip viena iš trijųgrajų. (Kitos grajos buvo DeinoPefredo.)

Eolas

Graikų mitologijoje minimi keturi personažai vardu Eolas arba Ajolas.

Erebas

Erebas graikų mitologijoje – pirmapradis dievas, tamsos personifikacija, gimęs iš Chaoso. Iš jo ir Niktės, jo sesers, gimė Eteris.

Pagal kai kurias legendas Erebas buvo dalis Hado, požemio pasaulio. Tai buvusi vieta, kuria mirusieji turėdavo praeiti iš karto po mirties. Po to kai Charonas perkeldavo per Acheroną, jie patekdavę į Tartarą, požemio pasaulio dalį. Erebas buvo dažnai naudojamas kaip Hado, graikų požemio dievo, sinonimas. Taip pat tai buvo vardas tamsios vietovės (erdvės), per kurią sielos keliaudavusios į Hadą.

Eridė

Eridė (gr. Eρις, „nesantaika“) graikų mitologijoje – nesantaikos ir ginčo deivė. Su Dzeusu susilaukė Atės, pažeminimo personifikacijos. Ją išgarsino auksinis nesantaikos obuolys

Erinijos

Graikų mitologijoje erinijos arba eumenidės (romėnų atitikmuo furijos) – keršto personifikacijos. Dažniausiai manoma, kad jos gimė išUrano kraujo, kai Kronas jį kastravo. Pagal kitus šaltinius manoma, kad erinijos gimė iš Niktės. Jų skaičius dažniausiai neminimas, norsVergilijus mini tris erinijas: Alekto („nepaliaujama“), Megaera („šlykšti“) ir Tisifonė („keršijanti žudikui“).

Erinijų galvas supo gyvatės, jų akys pasruvusios krauju, iš vis visa išvaizda buvo siaubinga. Kartais vaizduojamos su šikšnosparnio ar paukščio sparnais, ar šuns kūnu.

Erotas

Erotas (gr. Eros) – senovės graikų meilės, vaisingumo, geismo ir sekso dievas. Erotą atitinkąs romėnų Amūras reiškė „geismas“, taip pat žinomas kaip Kupidonas – „meilė“. Jis dažnai siejamas su Afrodite. Jis yra panašus į Dionisą, kartais siejamas su Eleuterėju(Eleutherios) – „išlaisvintojas“. Eroto mylimoji – Psichė (žr. Erotas ir Psichė).

Ersa

Graikų mitologijoje Ersa – rasos deivė. Buvo Dzeuso ir Selenės arba pagal kitas istorijas Dzeuso ir Eos duktė.

Eteris

Eteris (Aiteras) („viršutinis dangus“) graikų mitologijoje – viršutinis dangus, skaidriausias ir tyriausias dangaus sluoksnis, Dzeusobuveinė. Jis gimė iš Niktės ir jos brolio EreboGajos (arba Hemeros) vyras. Jis grynas, viršutinis oras, kuriuo kvėpuoja dievai, priešingas mirtingųjų kvėpuojamam orui. Jis yra pasaulio siela, iš kurios kyla visa gyvybė. Eteris taip pat žinomas kaip Dzeuso gynybinė siena ir riba skirianti Tartarą nuo kosmoso.

Vėliau poetų tapatinamas su Dzeusu, kuris kartu su derliu nešančiu lietumi, įsilieja į Gajos įsčias.

Euribija

Graikų mitologioje Euribija – Ponto ir Gajos dukra, Poseidonui pavaldi jūros dievė. Ji buvo titano Krejo žmona. Jų vaikai buvo: Astrajas,Persas ir Palantas. Euribija minima Hesiodo poemoje „Teogonija“, Apolodoras ją mini savo pjesėje „Biblioteka“.

Taip pat Tespijaus duktė buvo Euribija.

Fanas

Graikų mitologijoje – seksualinis troškimas, reprodukcijos dievas. Pirmapradis dievas, personifikuotas troškimas daugintis. Jis atsirado iš pasaulio kiaušinio, kurį padėjo Chronas (Laikas) ir Anankė (Neišvengiamumas, Likimas).

Femė arba Osa

šlovės, gandų ir paskalų personifikacija. Ji buvo Gajos dukra.

Filotija

prieraišumo, draugystės personifikacija

Fobas

baimės, siaubo personifikacija. Jis yra Arėjo ir Afroditės sūnus. Jis, jo brolis Deimasir deivė Enio lydėdavo Arėją mūšiuose.

Forkinas arba Forkijas

Gajos ir Ponto sūnus, jūros gelmių personifikacija. NimfosToosos tėvas ir Polifemo senelis. Forkino ir jo sesers Keto vaikai – pabaisos: gorgonėsEchidna, grajos, saugantis Hesperidžių obuolius drakonas Ladonas. Jo dukterys vadinamos forkinidėmis, išskyrus hesperides.

Fusis

pirmapradė dievybė gamtos personifikacija. Ji/jis buvo tas pats protogoniškas ErotasFanas ir Tesidė. Pirminė kūrimo būtis, kurios lytis neaiški.

Gaja

Žemės personifikacija (Motina Žemė).

Pirmoji Gajos šventykla buvo pastatyta Delfuose.

Geras (Senektas)

senatvės, ilgaamžiškumo personifikacija. Gimė iš vienos Niktės. Pagal Higiną tėvas buvo Erebas. Buvo vaizduojams kaip susirietęs senis. Geras buvo priešingybė Hebei, jaunystės deivei

Glaukas

Glauko vardu buvo keturi personažai.

Gorgonės

mitinės būtybės, Forkino ir Ketos pagimdytos pabaisos: mirtingojiMedūza ir jos nemirtingosios seserys Steno ir Eurialė. Minima, kad gorgonės gyveno toli vakaruose prie Okeano, greta grajų ir hesperidžių.

Grajos

trys seserys, viena iš kelių archajiškų trejybių senovės graikų mitologijoje. Grajos: EnioPemfredo ir Deino. Jos buvo Forkino ir Keto dukterys ir gorgonių seserys. Jos buvo forkidės, jūros arba chtoniškos dievybės. Žilos nuo gimimo. Visos trys turėjo vieną akį ir vieną dantį. Jais naudodavosi paeiliui, vieną kartą – viena, kitą kartą – kita. Pagal Hesiodą, Deino – „bauginanti siaubo nuojauta“, Enio – „siaubas“, „miestų naikintoja“, Pemfredo – „pavojaus signalas“. Enio minima kaip Arėjo palydovė mūšiuose.

Hadas

požemio pasaulio karalystė, mirusiųjų buveinė, ir dievas, požemio pasaulio valdovas.

  • Iš pradžių žodis hadas buvo siejamas tik su dievu reiškė „Hado namai“, vėliau įgavusiu ir mirusiųjų buveinės reikšmę. Pagal hebrajų kalbą žodis Shel’Ol, naudojamas kaip mirusiųjų buveinė, literatūriškai reiškia „nematytas“.
  • Romėniškas Hado atitikmuo yra dievas Plutonas (iš gr. Πλούτων), Dis Pateris (Dis Pater) arba Orkas (Orkus), etruskų atitikmuo dievas Aita. Hado vietos atributai yra panadoti kuriant krikščioniškojio pragaro samprata.
  • Naujojojo Testamento autoriai, versdami Senojo Testamento citatas, žodį “šeolas” keitė graikišku atitikmeniu “Hadas”.

Harmonija

harmonijos ir santarvės deivė, Arėjo ir Afroditės dukra. Harmonija yra artimai susijusi su Afroditės kultu. Ji reiškė meilę, kuri jungia visus žmones, personifikacija tvarkos ir civilinės vienybės

Harpokratas

pirmos ankstyvos žiemos saulės ir ankstyvos augmenijos personifikacija. Harpokratas egiptietiškai reiškia „Har, vaikas“ („Har“ yra Horas). Graikų ir romėnų poetai pamatę egiptiečių statulas su jaunu Horu, kuris laikė piršta prie lūpų, klaidingai jį „padarė“ tylos ir slaptumo dievu.

Hidras

vienas iš pirmapradžių dievų, gėlo vandens personifikacija. Jo mylimoji Tesidė (Tezidė), pirmapradė kūrimo deivė. Kai kuriose teogonijose Hidras minimas kūrimo pradžioje. Identifikuojamas su Okeanu, gėlo vandens upę, juosiančia Žemę, o jo žmona su Tesidė su Tetija.

Higėja

gydymo dievo Asklepijo ir Epionės dukra. Ji buvo sveikatos, švaros ir sanitarijos deivė. Higėją visada lydėdavo jos brolis Telesforas.

Himeras

geismo, aistros, troškimo personifikacija, Afroditės ir Arėjo sūnus. Savo kulto neturėjo, buvo laikytas Afroditės palydovu. Antikinėje keramikoje Himeras vaizduotas Olimpe, apsuptas mūzų ir charičių.

Himenajus

santuokos dievas, Arėjo arba Bakcho ir Afroditės sūnus, arba Apolono ir Mūzos.

Hipnas

miego personifikacija senovės graikų mitologijoje. Dažnai vaizduojamas kartu su savo dvyniu broliu mirties dievu Tanatu. Jų motina buvo Niktė, nakties personifikacija.

Hebė

jaunystės deivė, Dzeuso ir Heros dukra. Romėnų ekvivalentas – deivėJuventa. Ji taip pat buvo taurininkė Olimpo kalne patarnaudama dievams ir deivėms, patiekdavusi nektarą ir ambroziją, iki kol nesusituokė su Herakliu. Jos darbo įpėdinis Olimpe buvo Trojos princas Ganimedas. Ji ruošusi Arėjui vonias ir padėjusi Herai įlipti į karietą.

Hefaistas

Dzeuso ir Heros sūnus, ugnies dievas, amatininkystės, skulptorių, kalvystės globėjas ir pats talentingiausias kalvis. Jis buvo garbinamas visuose gamybiniuose centruose Graikijoje, ypač AtėnuosePrometėjas ugnį, kurią atidavė žmonėms, pavogė iš Hefaisto kalvės. Be to, Hefaistas sukūrė dovaną, kurią dievai davė žmonėms, moterį Pandorą ir jos žymiąją skrynią. Hefaistas pastatė dievams auksinius Olimpo rūmus. Nors Hefaistas buvo galingas, tačiau, negražus, šlubas, suluošintas nuo pat gimimo. Pagal Homerą jis turėjęs charitę žmoną, tačiau neminimas jos vardas.

Heliadai

saulės dievo HelijoKlimenės ir RodėsAfroditės dukros, vaikai. Jų vardai susija su šviesa ir švytėjimu.

Septyni vaikai gimė nimfai Rodei. Rodės vaikai garsėjo kaip išmintingi astrologai. Pavydėdami astronomijos talento, vieną jų broliai nužudė ir pabėgo į Mažąją Aziją, vieninteliai Ochimas ir Kerkafas nedalyvo žmogžudystėje, kurie liko valdyti Rodo salą.

Pagal skirtingus šaltinius minimas skirtingas heliadžių, Klimenės dukterų, skaičius nuo trijų iki septynių. Tačiau, manoma, kad buvo septynios heliadės.

Hemera

dienos personifikacija, pirmapradė deivė. Ji buvo gimusi iš Erebo (ir Niktės). Niktė, nakties personifikacija, buvo jos motina arba sesuo. Kai tik Hemera paliko Tartarą, Niktė sugrįžo į jį; kai Hemera grįžo, Niktė išėjo. Talasa, pirmapradė jūros deivė, buvo Hemeros ir Eterio, jos brolio, duktė.

Hekatė

nakties sapnų ir stebuklų deivė, Perso ir Asterijos duktė.

Homero „Iliadoje“ visus vaiduoklius ir pabaisas valdo deivė Hekatė, turinti tris kūnus ir tris galvas. Tamsią naktį klaidžioja ji su visa savo baisinga palyda keliais ir palei kapus, apsupta Stikso šunų. Ji siunčia į žemę siaubus bei sunkius sapnus ir žudo žmones. Hekatė būna kviečiama pagalbininke buriant, tačiau ji yra vienintelė pagalbininkė prieš burtus tiems, kurie ją garbina ir aukoja jai šunis

Hera

santuokos ir santuokinės ištikimybės deivė. Ji yra pavydi ir kerštinga.

Hermis

Olimpo dievas, Dzeuso ir Atlanto dukters Majos sūnus, senovės graikų gyvulininkystės dievas, piemenų ir kaimenių globėjas. Vėliau buvo laikomas Olimpo dievų pasiuntiniu, sielų palydovu į mirusiųjų pasaulį, prekybos, keleivių ir pirklių, taip pat vagių globėju.

Heskihija – ramybės deivė.

Horos

Dzeuso ir Temidės dukros. Dažniausiai mituose yra minimos trys pirmosios kartos horos.

  • Pirmoji horų karta buvo metų laikų deivės, antroji – buvo tvarkos ir įstatymų deivės, trečioji – turto ir gerovės deivės, valandos arba ketvirtoji karta – dienos laiko deivės globėjos.

Homonoja

santarvės ir vieningumo deivė. Priklauso deivių grupei, vadinamai praksidikidėmis (ang. Praxidikai, Teisybės kvietėjos).

Homonoja Praksidikės ir Sotero duktė. Pagal vieną iš versijų, praksidikidės buvo Tėbų karaliaus Ogigo (angl. Ogygos) dukros. Todėl tikėtina, kad Homonoja identifikuota su Tėbų deive Harmonija

Hormė

pastangos, aktyvios veiklos personifikacija. Jai priešinga tingumo personifikacija Argija. Karo kontekste Hermė buvo energingas žygiavimas pirmyn arba priešo puolimas. Daugiausia garbinta Atėnuose, kur yra jos altorius. Tikėtina, kadDzeuso duktė, dėl altoriaus vietos.

Hestija

šeimos židinio deivė. Skaisčioji Hestija taip pat yra širdies deivė, kuriai pirmiausia pasiūlydavo aukas per kiekvieną aukojimą namuose, ji neturėjo viešo kulto. Hestija yra vyriausia Krono ir Rėjos dukra. Jos broliai ir seserys: Dzeusas,HadasHeraPoseidonasDemetra. Seniau buvusi viena iš dvylikos Olimpo dievų, ji užleido vietą Dionisui. Taip pat ji prižiūri šventąją ugnį Olimpo kalne. Jos altoriai yra kiekvienos šeimos širdis. Hestijos vardas reiškia: „namai ir širdis“ (namai ir jų gyventojai). Hestija simbolizuoja sąjungą tarp kolonijinių ir metropolinių miestų.

Iridė

vaivorykštės deivė, okeanidė, vandenynų nimfos Elektros dukra, Heros pasiuntinė. Graikų mitologijoje vaivorykštė simbolizuoja Iridės perduodamas dievų žinias žmonėms.

Iridė dažnai minima Iliadoje, bet nė karto Odisėjoje, kur dievų pasiuntinio vaidmuo teko Hermiui. Deivė vaizduojama kaip nekalta mergelė su aukso sparnais, su vėju skubanti nuo vieno pasaulio link kito.

Jalisa

Danajo dukra. Ji buvo garbinama Rodo saloje. Buvo labai gerbiama Jalisose, kuris buvo pavadintas jos garbei po mirties.

Jambė

poezijos, įžeidžiančio humoro deivė, Echo ir Pano duktė. Tikima, kad ji privertusi Demetrą nusišypsoti, kai ši liūdėjo dėl dukters Persefonės netekties. Jambė apsinuogino, parodydama genitalijas. Šis akibrokštas apmalšino Demetros pyktį ir į Žemę grįžo derlingumas. Vėliau ji tapo pirmąja Demetros dvasininke.

Jaso

atsigavimo po ligos deivė, Asklepijo ir Epionės duktė. Jos seserys, gydymo deivės: HigėjaAkesoAglaja irPanacėja. Jos brolis gydymo dievas Telesforas bei kiti du mirtingieji broliai, armijų į Trojos karą karvedžiai garsūs gydymo sugebėjimais: Machaonas ir Polidarijus.

Kabeirai

grupė enigmatinių chtoninių dievybių. Šios dievybės laukiniais misterijų šokiais garbino deives: DemetrąPersefonę ir Hekatę[1]. Buvo siejami su metalo darbais, vadinami Hefaisto sūnumis, siejami su Hefaisto kultu. Kabeirų kulto centrai: salos Lemnas ir SamotrakėTėbai, Seutopolis (Trakija) ir kitos įvarios Mažosios Azijos vietovės. Kabeirai buvo samotrakiečių dievai, kurie turėjo hetitų, trakų, etruskiečių ir frigų dievų elementų. Lemno gyventojų kultas buvo lokalus, tačiau Samotrakijos kultas plačiai palito graikų pasaulyje helenistiniu laikotrapiu, pasiekė net romėnus.

Jų motina deivė Kabeiro, todėl kaip ir ji jie buvo iš jūros dievai saugoję jūreivius.

Kaeras

galimybės, sėkmės ir tinkamo momento personifikacija. Jis buvo vaizduojama su viena plaukų sruoga.

Kakija

ydų ir sugedusios moralės deivė. Priešinga dorybės deivei Aretei. Vaizduojama kaip pasipūtusi, apkūni, labai išsidažiusi ir atvirai apsirengusi moteris. Tikėtina, kad buvo Niktės duktė, kadangi Naktis pagimdė įvairias pasaulio negandas.

Kamira

Danajo dukra. Ji buvo garbinama Rodo saloje. Kamira buvo labai gerbiama Kamirose, kuris buvo pavadintas jos garbei po mirties.

Kariatija

riešutmedžio deivė. Vėliau klasikinėje mitologijoje asimiliuota Artemidės.

Kerės

demoniškos būtybės, destrukcinės dvasios, pagal Hesiodą Erebo ir Niktėsdukterys. Jos yra juodos ir sparnuotos pražūties, mirties dvasios, nešančios žmonėms nelaimes ir mirtį. Kartais kerės gretinamos su erinijomis.

Keto

paslaptinga vandens pabaisa, grėsmės, keistų padarų ir siaubo jūroje personifikacija. Ji – Gajos ir Ponto dukra. Galiausiai žodis „keto“ tapo santrumpa apybūdinančia bet kokią jūros pabaisą, net ir dabar naudojamas. Jos vyras – Forkinas, su kuriuo jie susilaukė daug vaikų bendrai vadinamų Forkidais (Forkinais).

Graikų mene Keta buvo piešiama kaip gyvatiška žuvis. Pagal Keto taip pat yra pavadintas Banginio žvaigždynas.

Kirkė

saulės dievo Helijo ir okeanidės Persės dukra. Deivė gyvenusi Ajajės saloje.

Komas

linksmybių, nesaikingumo dievas. Dioniso ir Kirkės sūnus. Simbolizuoja anarchiją ir chaosą. SenovėsGraikijoje jam skirtų festivalių metu, vyrai ir moteris apsikeisdavo drabužiais. Vaizduojamas jaunuoliu, apgirtusiu iki sąmonės netekimo. Buvo vaizduojamas pasipuošęs gėlių vainiku, nešantis deglą, kurį numesdavo. Buvo daugiau panašus į stipriai apgirtusįDionisą\Bakchą, nei į gyvūlišką Paną.

Kratosas (KratosKratas)

jėgos personifikacija, jaunesnysis titanas. Jis buvo Stiksės irPalanto sūnus. Kratosas buvo Dzeuso sąjungininkas kovoje su titanais.

Krisas

aukso dievas, Dzeuso sūnus.

Ktesijas (Ktesijus)

namų ūkio dievas, Sotero ir Praksidikės sūnus. Ktesijas ir Soteras buvo vyriausio dievoDzeuso kulto vardai.

Ladonas

Ladono vardu – du personažai.

Lampetija

šviesos personifikacija, Helijo ir Nejeros dukra. Kartu su seserimi Faetusa saugojo Trinakijos galvijus. Ji pranešė tėvui, kad Odisėjas mėgino pavogti galvijus. Tuomet Helijas pasiuntė žaibą žudantį visus kelyje sutiktus Odisėjo vyrus. Pagal vieną iš versijų su Asklepiju Aglajos motina.

Letė

užmaršties personifikacija, Hado upė. Ji buvo nesantaikos deivės Eridės dukra. Iš Letės upės atsigėrusieji visiškai pamiršdavo savo praeitį. Senovės graikai tikėjo, kad sielos Pomirtinėje karalystėje turėdavusios atsigerti Letės vandenų prieš reinkarnaciją, tam kad pamirštų savo praėjusius gyvenimus. Jai priešinga buvo Mnemosinės upė, kurios vandenų išgėrusieji viską prisimindavo. Pausanijas pasakoja, kad tie, kurie ėjo klausti garsiojo Trofonijos šventyklos lemties orakuloBojotijoje, visų pirma turėjo atsigerti iš Letės užmaršties šaltinio, kad užmirštų savo rūpesčius ir nerimą, ir iš Mnemosinės – atminties šaltinio, kad atsimintų viską, ką pamatys ir išgirs oloje.

Leukotėja

senovinė jūros deivė, kuria pavirto į jūrą įšokusi Ino.

Ino buvo karaliaus Atamo žmona, Semelės sesuo. Hera bausdama Ino už rūpinimąsi naujagimiu Dionisu jai sukėlė beprotybę. Ino/Leukotėja įšoko į jūrą su savo sūnumi Melikertu glėbyje. Vėliau Olimpo dievai motiną ir sūnų padarė jūros dievais, paversdami Melikertą PalaemonuIstmijos žaidynės buvo rengiamos Palaemono garbei.

Linda

Danajo dukra. Ji buvo garbinama Rodo saloje. Buvo labai gerbiama Lindose, kuris buvo pavadintas jos garbei po mirties.

Lisa

beprotybės deivė (demonas), Niktės ir Urano dukra. Lisos motina Niktė pastojo nuo žemėn nukritusio kraujo po Urano kastracijos. Ji buvo viena iš meniadžių, prižiūrėjo Eos. Lisa garsi tuo, kad užtemdžiusi Akteono šunims protą privertė užmušti savo šeiminiką. Tai buvo deivės Artemidės bausmė medžiotojui, kuris pamatė deivę nuogą besimaudančią ir nenusuko žvilgsnio.

Litajos

graikų mitologijoje – maldų personifikacijos, Atės palydovės. Šios deivės minimos Homero „Iliadoje“, 9 knygoje kaip luošos ir susiraukšlėjusios Dzeuso dukterys (motina neminima). Šios dukterys seka paskui Dzeuso ištremtą dukterį Atę kaip gydytojos, kurios nespėja su greitai keliaujančią Atę. Tai akivaidi alegorija į tai, kad maldų dėka galima sušvelninti nelaimes (nuopolio), kurį sukelia Atė. Jei, kas nors rodo, joms nepagarba, jos keliauja pas Dzeusą ir prašo, kad tam žmogui būtų nusiųsta Atė.

Manija

Graikų mitologijoje Manija („beprotybė“) – beprotybės personifikacija. Ją pasiųsdavo žmonėms pažeidusiems nusistovėjusią tvarką. Manija indentifikuojama su eumenidėmis ir kitomis deivėmis keršytojomis. Toje vietoje, kur išprotėjo nužudęs motiną Orestas, stovėjo Manijos šventykla. Manijos vardu buvo vadinama visa tos šventyklos vietovė.

Meandras

okeanidas, Meandro upės dievas, Okeano ir Tetijos sūnus

Moiros

Moiros (gr. Μοίραι), graikų mitologijoje, trys likimo ir mirties deivės, Dzeuso ir Temidės ar Anankės dukros. Jos prižiūrėjo kiekvienos gyvos ir nemirtingos būtybės metaforišką gyvenimo siūlą nuo pat gimimo iki mirties. Jų vadovas ir tėvas – Dzeusas dar vad. Moirijumi. Netgi dievai bijodavo moirų. Moiros turėdavo pasirodyti tris naktis po vaiko gimimo, kad nulemtų jo gyvenimo kryptį. Romėnų mitologijoje moiras atitinka parkos. Pagal Hesiodo „Teogoniją“ moiros buvo Niktės dukterys.

Moiros:

  • Kloto (gr. Κλωθώ – „verpėja“). Ji audžia gyvenimo giją savo verpstu. Romėniškasis jos atitikmuo Nona „Devintoji“, dievaitė iššaukiama per devintą nėštumo mėnesį.
  • Lachesė (gr. Λάχεσις – „likimo piešėja“ arba „sėkmės lėmėja“). Ji nulemia žmogaus gyvenimą dar prieš jam gimstant. Lachesė matuoja gyvenimo giją su lazdele. Romėnų mitologijoje ją atitiko Decima „Dešimtoji“.
  • Atropė (gr. Ἄτροπος – „nepalenkiamoji“ arba „nepermaldaujamoji“) gyvenimo gijos nutraukėja. Ji parenka mirties pobūdį. Kai ji nukerpa giją su „bjauriomis žirklėmis“, kažkas žemėje miršta. Romėniškasis jos atitikmuo Morta „Mirtis“.
Moras
Neišvengiamos pražūties personifikacija. Gimė iš vienos Niktės (arba su Erebu). Iš vienos Niktės gimė jo broliai ir seserys: Momas („kaltė“), Ponas („sunkus darbas“), Tanatas („mirtis“), Hipnas („miegas“), hesperidėskerėsmoiros,NemezidėApatė („apgaulė“), Filotija („draugystė“, „prisirišimas“), Geras („senatvė“) ir Eridė („nesantaika“); iš Niktės sąjungos suErebu gimė Hemera („diena“) ir Eteris („atmosfera“), jo sesuo ir brolis.

Momas

Kaltės, piktžodžiavimo, sarkazmo personifikacija. Vienos Niktės sūnus. Iš vienos Niktės gimė jo broliai ir seserys: Ponas („sunkus darbas“), Moras („pražūtis“ ar „likimas“), Tanatas(„mirtis“), Hipnas („miegas“), hesperidėskerėsmoirosNemezidėApatė („apgaulė“), Filotija („draugystė“, „prisirišimas“), Geras(„senatvė“) ir Eridė („nesantaika“); iš Niktės sąjungos su Erebu gimė Hemera („diena“) ir Eteris („atmosfera“), jo sesuo ir brolis.

Mormo

Graikų mitologijoje Mormo – deivė, kuri kandžioja blogus vaikus. Manyta, kad buvo deivės Hekatės mylimoji.

Graikijoje auklės Mormo, į vampyrą panašios būtybės, vardu gąsdindavo nepaklusnius vaikus.

Mūzos

Mūzos graikų mitologijoje yra devynios Dzeuso ir Mnemosinės dukterys ir trys pradinės aprašomos Pausanijo. Kiekvienai jų priskiriama tam tikra meno rūšis:

Dzeuso ir Mnemosinės dukros, kanoninės mūzos:

  • Kaliopė, epinės poezijos mūza („epinė poezija“);
  • Klio, istorijos mūza („istorija“);
  • Erata, elegijos mūza („elegija“);
  • Euterpė, muzikos mūza („muzika“);
  • Melpomenė, tragedijos mūza („tragedija“);
  • Polymnija, lyrinės poezijos mūza („lyrinė poezija“);
  • Terpsichorė, šokio ir chorinių himnų mūza („šokis“);
  • Talija, komedijos ir idilijos mūza („komedija“);
  • Uranija, astronomijos, astrologijos ir geometrijos mūza („astronomija“).

Pagal Pauzaniją trys pradinės mūzos yra:

  • Aoidė, dainos mūza („daina“, „balsas“);
  • Meletė, praktikos mūzą („praktika“, „proga“);
  • Mnemė, atminties mūza („atmintis“).

Todėl bendrai yra dvylika mūzų.

Nikė

Nikė – pergalės deivė, Palanto ir Stiksės dukra, Dzeuso palydovė. Mene vaizduojama su sparnais.

Nikė buvo garbinama kaip Atėnė Nikė – dviejų deivių sąjunga. Atėnų Akropolyje buvo Atėnės Nikės šventykla, pastatyta apie 410 pr. m. e. Pasak Pausanijaus, Atėnės Nikės statula buvo be sparnų – Nike Apteros (kad statula negalėtų palikti Atėnų miesto). Šioje šventykloje taip pat buvo atrastas garsusis Nikės atrištais sandalais atvaizdas (Nike Slancio), kuris dabar demonstruojamas Akropolio muziejuje Atėnuose.

Graikai Nikę vaizdavo nuogą (ar šarvais prisidengusią) moterį su sparnais. Kai kuriuose Graikijos regionuose ji vaizduojama kaip važnyčiojanti karietą, dar kitur – laikanti ginklus, trofėjus, grojanti fleita arba lyra.

Dzeusas ir Atėnė dažnai vaizduojami su Nikės statulėle rankose. Nikės statulėlė būdavo daroma iš aukso ir dramblio kaulo.

Niktė

Niktė arba Nikstė („naktis“) graikų mitologijoje – pirmapradė nakties deivė, nakties personifikacija. Niktė gimė iš Chaoso. Su Erebu, savo broliu, Niktė pagimdo Eterį („atmosferą“) ir Hemerą („diena“). Vėliau pačios Niktės pagimdyti tokie vaikai: Momas („kaltė“), Ponas(„sunkus darbas“), Moras („pražūtis“ ar „likimas“), Tanatas („mirtis“), Hipnas („miegas“), hesperidėskerėsmoirosNemezidėApatė(„apgaulė“), Filotija („draugystė“, „prisirišimas“), Geras („senatvė“) ir Eridė („nesantaika“).

Pagal Hesiodo „Teogoniją“ moiros buvo Niktės dukterys.

Tartaro aprašyme Hesiodas rašo, kad Niktė, kuri yra Hemeros dukra arba motina, paliko Tartarą, o Hemera įėjo; Hemera paliko Tartarą, o Niktė atėjo. Analogiškas dalykas vaizduojamas RigvedojeRatri „naktis“ ir Ušasė, jos sesuo, „aušra“ bendradarbiauja viena su kita.

Nimfos

Nimfa (gr. nymphélot. nympha ‘mergaitė, nuotaka, vedybų amžiaus mergina’) – graikų ir romėnų mitologijos gamtos dvasia. Tai moteriškosios, žemesnio rango dievybės, įasmeninančios kuriančiąsias gamtos jėgas, kartais siejamos su konkrečiomis vietomis, dažnai yra aukštesnio rango dievų (DionisoArtemidėsAfroditės ir kt.) palydovės. Nimfos gyveno kalnuose, priešaltinių ir upiųmiškuose. Kartais nimfos – upių dievų dukterys (pvz., dievo Amniso – amnisiadės).

Graikai ir romėnai nimfas vaizduodavo labai gražiomis, jaunomis mergaitėmis. Paprastai jos laikytos nekaltomis mergelėmis, nors sueidavo su dievais ir žmonėmis, tačiau dažniausiai giliai neįsimylėdavo, lengvai skirdavosi, greitai rasdavo kitą traukos objektą. Įdomu, bet nimfų garbei pavadintas moters hiperseksualumas – nimfomanija.

Nemezidė

Graikų mitologijoje Nemezidė – griežto teisingumo, pražuvimo, keršto deivė. Niktės dukra.

Graikų tragedijose Nemezidė pasirodydavo kaip keršytoja ir baudėja už nusikaltimus ir puikybę, panašiai kaip Atė ir erinijos. Kartais ji vadinama Adrastėja („ta, nuo kurios pabėgti neįmanoma“).

Nerėjas

Nerėjas – graikų mitologijoje seniausias Ponto ir Gajos, jūros ir žemės, sūnus. Minimas Hesiodo Teogonijoje 233-36.

Nerėjas su Doride susilaukė 50 gražuolių dukterų vadinamų nereidėmis. Jis kartu su savo šeima gyveno Egėjo jūroje. Nerėjas galėjo keisti formą, taip pat turėjo pranašystės dovaną, kurios pagalba padėjo didvyriams, tokiems kaip Heraklis, kuris pagavo Nerėją nors ir šis keitė daug kartų savo pavidalą.

Nesojos

Nesojos (Nesoigraikų mitologijoje – pirmapradės salų deivės. Sakoma, kad kiekviena sala turi savo personifikacija. Minima, kad nesojos (Salos) yra urėjai (Kalnai), kuriuos į jūrą įmetė Poseidonas su savo trišakiu. Minimos Kalimacho, „Giesmėse“.

Oenotropajos

Graikų mitologijoje Oenotropajos („keičiančios vyną“) – trys Anijo dukterys: SpermoOeno ir Elaisa. Spermo – grūdų deivė; Oeno – vyno deivė; Elaisa – aliejaus deivė.

Okeanas

Graikų mitologijoje Okeanas (gr. ωκεανός) – jūrų dievas. Stipriausias iš titanų, Okeanas gimė kartu su kitais dvylika titanų Uranuiapvaisinus Gają. Broliai ir seserys jam pavydėjo jėgos ir dažnai su juo vaidijosi. Nekartą Okeanas bandė išprievartauti Herą, tačiau Dzeusas savo galia ją apgindavo.

Jo žmona ir sesuo Tetija, Okeanui pagimdė upių deives, jūrų ir šaltinių nimfas, kurios dar vadinamos okeanidėmis. Be to, graikų ir romėnų mitologijoje Okeanu buvo laikoma amžinai ratu aplink Žemės rutulį tekanti didžiulė upė, iš kurios išteka visos kitos upės.

Titanų karo su Olimpo dievais metu Okeanas, Prometėjas ir visos titanidės liko neutralūs, nepalaikydami nei vienos pusės. Lygiai taip pat Okeanas nepadėjo Kronui sukilus prieš savo tėvą Uraną.

Oneirojai

Oneirojai graikų mitologijoje – Hipno sūnūs. Jie buvo sapnų personifikacijos. Pasirodydavo kaip šikšnosparnio pavidalo demonai juodais sparnais. Buvo sakoma, kad jie gyvena prie Okeano krantų, tolimuosiuose vakaruose, oloje netoli Hado ribos. Dievai siųsdavo sapnus mirtingiesiems pro du vartus: pirmieji vartai buvo tikriems sapnams, jie buvo padaryti (papuošti) iš ragų, kiti vartai buvo netikriems sapnams, papuošti dramblio kaulu.

Pats galingiausias oneirojus buvo Morfėjus, jo broliai, kiti oneirojai, buvo IkelasFobetoras ir Fantasas.

Pajanas

Pajanas („džiaugsmas“ arba „triumfas“) – graikų mitologijoje dievų gydytojas arba vienas iš Apolono epitetų, susijusių su jo gydymo galiomis. Nėra tiksliai žinoma, ar jis buvo atskiras dievas ar vienas iš Apolonų aspektų. Homeras palieka ši klausimą neatsakytą.Hesiodas aiškiai išskyria dvi dievybes, vėlesnėje poezijoje Pajanas minimas kaip atskiras sveikatos dievas.

Pajanas išgydė Hadą ir Arėją.

Pajanui buvo kuriami himnai pajanos, analogiškai himnai buvo kuriami Apolonui ir kitiems dievams: DionisuiHelijuiAsklepijui. Pajanos buvo giedamos nuo 4 amžiaus, dėkojant ar prašant apsaugos nuo ligų ir nelaimių. Jos taip pat giedamas prieš mūšį pergalei pasiekti, siejant Apolono pergalę prieš drakoną Pitoną ir Pajaną.

Pačių garsiausių pajanų autoriai buvo Bachilidas ir Pindaras.

Panas

Panas (gr. Παν) graikų mitologijoje – piemenų ir jų bandų dievas. Jis išvaizda atitinka satyrą. Yra kelios versijos apie Pano mitinę kilmę; jis laikomas Dzeuso arba Hermio ir nimfos Driopės arba Penelopės[1][2] sūnumi. Vardo kilmė susijusi su žodžiu pa-on kerdžius; dažnai paniojama su pan, reiškiančiu “viskas”. Panas siejamas su Ožiaragio žvaigždynu.

Pandija

Pandija (reiškia „visa šviečianti“) graikų mitologijoje – ryškumo personifikacija. Ji buvo Dzeuso ir Selenos dukra. Taip pat būtent dėl savo grožio ji buvo išgarsėjusi dievų tarpe.

Palantas

Graikų mitologijoje Palanto (angl. Pallas) vardu – keturi personažai.

  • Titanas, Krejaus ir Euribijos sūnus, Stiksės vyras. Jis su Stikse buvo ZeloNikėsKratoso ir Bijos (kartais minima Eos ar Selenė) tėvas. Palantas buvo išminties dievas. Jis turėjo arklį Aesoną.
  • Sparnuotas archaiškas dievas. Sparnai jungėsi prie kulkšnies arba nugaros. Pagal vieną istoriją jis buvo Atėnės Paladės tėvas, kuris mėgino ją išprievartauti. Atėnė Paladė jį užmušė ir nuplėšė jo odą, taip sukurdama Aegio upę.
  • Panašus į ožį milžinas, gigantas, kovojęs su Atėne gigantomachijos metu. Atėnė jį užmušė, o jo odą pavertė Aegiu.
  • Likaono sūnus, Palantiono miesto Arkadijoje įkūrėjas. Jis buvo Atėnės mokytojas, bet taip pat Nikės ir Chrisės tėvas. Minima santuoka tarp Atėnės ir Palanto.
Panacėja
Graikų mitologijoje Panacėja („Visa gydanti“) – gydymo ir vaistų deivė, Asklepijo ir Epionės duktė. Jos seserys, gydymo deivės:HigėjaAkesoAglaja ir Jaso. Jos brolis gydymo dievas Telesforas bei kiti du mirtingieji broliai, armijų į Trojos karą karvedžiai garsūs gydymo sugebėjimais: Machaonas ir Polidarijus. Buvo sakoma, kad Panacėja turi stebuklingą gėrimą, kuris išgydo visas išgėrusio ligas. Nuo to ir kilo žodis panacėja, reiškiantis vaistą nuo visų ligų.
Peitė

Peitė arba Peito („sugundymas“) graikų mitologijoje – gundymų ir įtikinėjimų personifikacija. Ji buvo Hermio ir Afroditės dukra. Romėnų mitologijoje jos atitikmuo yra Suadela.
Penija

Graikų mitologijoje Penija – skurdo personifikacija. Poro žmona.Pagal vieną iš versijų, Penija ir Poras buvo Eroto tėvai.

Minima Platono Simpozijume.

Pentas

Graikų mitologijoje Pentas – liūdesio, sielvarto personifikacija. Kai Dzeusas dievams skirstė veiklos sritis, Pento nebuvo, todėl jis gavo tą sritį, kurios niekas nenorėjo – sielvartą ir liūdesį. Pentas mėgsta kankinti tuos pačius asmenis; teikia pirmenybę, kurie verkia dėl artimo mirties. Norint neprisikviesti Pento reikia sielvartauti tyliai ir greitai

Praksidikė

Graikų mitologijoje Praksidikė – teisminės bausmės deivė. Ji priklauso deivių grupei vadinamai praksidikidėmis, kurioms taip pat priklauso ir jos dukterys: dorybės deivė Aretė ir santarvės deivė Homonoja. Ji turėjo sūnų namų ūkio dievą Ktesiją. Visų trijų vaikų susilaukė su Soteru. Orfinėse giesmėse Praksidikė identifikuojama su Persefone, jos vyras – su Dzeusu, o dukterys – su deivėmiserinijomis. Be to, ji dar tapatinama su atpildo deive Poena ir teisingumo deive Dike

Priapas

Priapas graikų mitologijoje – derlingumo, vaisingumo dievas. Jis – globėjas gyvulių, vaisių, sodų ir vyriškų genitalijų. Jis yra Dioniso ir Afroditės sūnus. Romėnų atitikmuo – Mutinus Mutunus. Jo skulptūros, su dideliu falu, buvo statomos soduose ir daržuose, siekiant didesnio derliaus. Priapas buvo populiaresnis romėnų, nei graikų mitologijoje.

Jis bandė išprievartauti Lotą, bet ji pasivertė į lotusą taip apsisaugodama. Ovidijaus Fastiaprašoma, kad susijaudinęs Priapas mėginęs pagauti išgėrusią Lotą, bet tuo metu buvęs šalia asilas užbliovęs ir viską sugadinęs. Tada asilo dėka Priapas buvo išjuoktas; kasmetinėje pavasario Priapo šventėje, pradžioje visada buvo paaukojamas asilas, ironiškai prisimenant pažeminimą.

Taip pat yra minima, jog jis ketinęs išprievartauti Hestiją, bet ją išgelbėjęs vėl gi asilas savo garsiu bliovimu.

Protėjas

Graikų mitologijoje Protėjo vardu vadinami du personažai.

  • Jūrų dievas Protėjas.
  • Karalius Protėjas
Protėjas buvo ankstyvasis graikų mitologijos jūrų dievas, vienas iš dievų, kuriuos Homeras vadina „Jūrų Seniu“. Pats vardas susijęs su žodžiu „pirmas“, nes protogonos reiškia „pirmagimis“. Jo tėvai nėra minimi, kol vėlesni mitų aprašytojai neįvardino jo kaip Poseidonosūnumi Olimpo teogonijoje arba Okeano ir najadės sūnumi bei Poseidono ruonių kaimenės piemeniu. Jis turėjęs sugebėjimą spėti ateitį, tačiau vengė atskleisti savo žinias. Dėl to iš jo išgauti pranašystę buvę sudėtinga. Stengdamasis išvengti klausimų jis galėjęs įgauti įvairius pavidalus – vandens, ugnies ar laukinių gyvūnų. Į klausimus apie ateitį jis atsakydavęs tik tiems, kurie jį sugeba pagauti.

Karalius Protėjas apkaltinta Belerofoną bandymu suvylioti jo žmoną ir ištremia į jo žento karaliaus Jobato valdomą Lykiją. Protėjas norėjo užmušti Belerofontą, bet Jobatas bijojo supykdyti dievus, todėl paskyrė Belerofontui neįvykdomą užduotį. Jam reikėjo užmušti ugnimi alsuojančią pabaisą Chimera.

Alternatyvi istorijos versija apie Belerofonto užduoties paskyrimą. Protėjas nusiuntė Jobatui laišką, kuriame prašo užmušti Belerofontą. Lykija tuo metu buvo siaubiama maro ir karalius nenorėdamas karo paskyrė jam neįvykdomą užduoti užmušti Chimerą.

Plutas

Graikų mitologijoje Plutas („turtas“) – turto personifikacija. Buvo Demetros ir Jasiono sūnus. Jį apakino Dzeusas, kad šis negalėtų dalinti dovanų pagal išankstinį nusistatymą. Plutas yra raišas, todėl ilgai tenka jo laukti ateinant, tačiau turi sparnus, todėl iškeliauja greitai. Siejamas su Hadu. Dažnai vaizduojamas su Gausybės ragu (kornukopija).

Ponas

Ponas graikų mitologioje – sunkaus darbo personifikacija. Gimė iš vienos Niktės. Iš vienos Niktės gimė jo broliai ir seserys: Momas(„kaltė“), Moras („pražūtis“ ar „likimas“), Tanatas („mirtis“), Hipnas („miegas“), hesperidėskerėsmoirosNemezidėApatė („apgaulė“),Filotija („draugystė“, „prisirišimas“), Geras („senatvė“) ir Eridė („nesantaika“); iš Niktės sąjungos su Erebu gimė Hemera („diena“) ir Eteris(„atmosfera“), jo sesuo ir brolis.

Pontas

Pontas (Πόντος – „jūra“) graikų mitologijoje – senovinis jūros dievas, jūros (gilumos) personifikacija. Jis yra Gajos ir Eterio sūnus, Žemės ir Dangaus. Pagal Hesiodo Teogoniją (116 eilutė) sakoma, kad Gaja išnešė Pontą iš savęs, be poravimosi. Hesiodui Pontas atrodė kažkas daugiau negu tik jūros personifikacija.

Pontas su Gaja buvo Nerėjo ir Taumo (pagarbus jūros „netikėtumas“), jūros baisybių protėvis, ForkinoKeto ir Euribijos tėvas. SuTalasa dar prieš graikinėje mitologijoje telchinų tėvas.

Graikai neturėjo konkretaus Ponto vaizdavimo, lyginant su Okeanu.

Poras

Graikų mitologijoje Poras – tikslingumo, praktinių sumetimų personifikacija. Penijos vyras, Metidės sūnus. Pagal vieną iš versijų, Poras ir Penija buvo Eroto tėvai

Poseidonas

Poseidonas (gr. Ποσειδῶν) graikų mitologijoje – vyriausias jūrų dievas. Jis taip pat yra žemės drebėjimų ir arklių dievas. Poseidonas yra Krono ir Rėjos sūnus. Romėnų atitikmuo – Neptūnas, etruskų – Netunas (Nethuns).

Potamai

Potamai (okeanidai) graikų mitologijoje – upių ir ežerų personifikacijos, Tetijos ir Okeano vaikai. Jų dukterys – nimfos najadės, o seserys – okeanidės. Upių dievai buvo vaizduojami įvairiomis formomis. Graikų vazose jie vaizduojami arba vyrai bulių galvomis ar raguoti vyrai su žuvišku kūnu žemiau krūtinės. Skulptūrose ir mozaikose jie vaizduojami patogiai sėdinčiais barzdotais vyrais, kurių ranka uždėta ant vandeniu trykštančio ąsočio.

Ginčytinose vietose sąrašo pavadinimai pateikti naudojant lot. variantą.

  1. Ajas – Epeiro upės (dabartinė Albanija) dievas.
  2. Aigajas – Skerijos salos upės dievas. Skerija yra fajakų tėvynė, vėliau identifikuota su graikų Korkiros sala.
  3. Aisaras – Etrurijos upės dievas centrinėje Italijoje.
  4. Aisapas – Traudo upės dievas Anatolijoje (dabartinė Turkija).
  5. Achelojus (Akelojas) – Aitolijos upės dievas centrinėje Graikijoje.
  6. Acheronas (Akeronas) – Hado upės dievas, Požemio pasaulio ir Tesprotijos šiaurės vakarų Graikijoje.
  7. Akis – Sikelijos (Sicilijos) salos Italijoje upės dievas. Pradžioje jis buvo mirtingasis, įsimylėjęs nereidę Galatėją.
  8. Almo – Lationo upės dievas Italijoje.
  9. Alfėjas – Arkadijos upės dievas.
  10. Amnisas – Kretos upės dievas, jo dukterys buvo Artemidės palydovės.
  11. Amfrisas – Tesalijos upės dievas šiaurinėje Graikijoje.
  12. Anapas – Sikelijos (Sicilijos) upės dievas.
  13. Anauras – Tesalijos upės dievas šiaurinėje Graikijoje.
  14. Anigras – Eliso upės dievas Peloponese, pietinėje Graikijoje.
  15. Apidanas – Tesalijos upės dievas.
  16. Ardeskas – Trakijos upės dievas.
  17. Arnas – Etrurijos upės dievas Italijoje.
  18. Askanijus – Misijos upės dievas Anatolijoje.
  19. Asopas – Argo ir Bojotijos upės dievas pietinėje Graikijoje. Dievai buvo pagrobę jo dvidešimt dukterų najadžių. Kai jis pamėgino susigrąžinti Aiginą, Dzeusas jį nutrenkė žaibu. (Gali būti tuo pačiu vardu 5 upių dievai)
  20. Asterionas – Argo upės dievas Peloponese, pietinėje Graikijoje.
  21. Aksijus – Pajonijos upės dievas Makedonijoje, šiaurineje Graikijoje.
  22. Bafiras – Pierijos upės dievas šiaurinėje Graikijoje.
  23. Bolbė – Tesalijos ežero deivė.
  24. Boristenas – Skitijos (dabar. Ukraina) upės dievas šiaurės rytų Europoje. Dabartinis pavadinimas Dnepras.
  25. Brikonas – Trakijos upės dievas. Kartu su gigantais kovo prieš dievus.
  26. Elisonas – Akajos upės dievas Peloponese.
  27. Enipėjus – Tesalijos upės dievas.
  28. Erasinas – Argo upės dievas.
  29. Eridanas (1) – Hiperborėjos upės dievas.
  30. Eridanas (2) – Atikos upės dievas.
  31. Erimantas – Arkadijos upės dievas.
  32. Euenas (Evenas, Likormas) – Aitolijos upės dievas.
  33. Eufratas – Asirijos (dabartinė Turkija ir Irakas) upės dievas.
  34. Eurotas – Lakedamonijos upės dievas. Pirmasis Spartos karalius.
  35. Gangas – upės dievas Indijoje.
  36. Granikas (Grenikas) – Traudo upės dievas Antolije (dabar. Turkija).
  37. Gigajė (Gigė) – Lidijos ežero deivė Anatolijoje.
  38. Haliakmonas – Makedonijos ir Pierijos upės dievas.
  39. Halis – Pafligonijos ir Ponto upės dievas Anatolijoje.
  40. Hebras – Kikonijos upės dievas Trakijoje.
  41. Heptaporas – Traudo upės dievas Anatolijoje.
  42. Hermas (Hermosas) – Lidijos upės dievas Anatolijoje.
  43. Hidaspas – Indijos upės dievas. Priešinosi Dionisui jo kare prie indus.
  44. Ilisas – Atikos upės dievas.
  45. Imbrasas – Samoso salos upės dievas
  46. Inachas (Inakhas) – Argo upės dievas. Pirmasis Argo karalius.
  47. Indas (Indosas) – Karijos upės dievas.
  48. Inopas – Delo salos upės dievas.
  49. Ismenas – Bojotijos upės dievas.
  50. Istras – Skitijos upės dievas. Dabartinis Dunojus.
  51. Fasis – Kolchidės upės dievas, dabartinėje Gruzijoje.
  52. Kaikinas – Brutiumo upės dievas pietinėje Italijoje.
  53. Kaikas – Teutranijos upės dievas Anatolijoje.
  54. Kaistras – Lidijos upės dievas Antolijoje.
  55. Kebrenas – Traudo upės dievas Anatolijoje.
  56. Kefisas (1) – Fokio upės dievas centrinėje Graikijoje.
  57. Kefisas (2) – Atikos upės dievas.
  58. Kefisas (3) – Argo upės dievas.
  59. Kremetas – Libijos upės dievas.
  60. Kladėjas – Elio upės dievas Peloponese, pietinėje Graikijoje.
  61. Kokitas – Hado upės dievas.
  62. Krimisas – Sikelijos (Sicilijos) upės dievas. Jis suviliojo Trojos princesę, pasivertęs šunimi.
  63. Kidnas – Kilikijos upės dievas Anatolijoje.
  64. Kiteras – Elio upės dievas.
  65. Ladonas – Arkadijos upės dievas.
  66. Lamas – Kilikijos upės dievas Anatlijoje ar Bojotijoje.
  67. Letė – Hado upės deivė.
  68. Majandras – Karijos upės dievas.
  69. Melas – Lidijos upės dievas.
  70. Minkijas (Minkios) – Galijos upės dievas Italijoje.
  71. Neilas – Aigipto (Egiptas) upės dievas. Dabartinis Nilas.
  72. Nestas – Bistonijos upės dievas Trakijoje.
  73. Numikijus (Nomikijus) – Lationo upės dievas.
  74. Nimfajus – Bitinijos ir Paflagonijos upės dievas Anatolijoje.
  75. Orentas – Sirijos upės dievas vakarinėje Azijoje.
  76. Paktolas – Lidijos upės dievas Anatolijoje.
  77. Partenijus – Paflagonijos upės dievas.
  78. Penėjas – Tesalijos upės dievas.
  79. Pleistas – Fokio upės dievas.
  80. Piriflegetonas – Hado upės dievas.
  81. Resas – Traudo upės dievas.
  82. Rinas – Iberijos upės dievas, dabartinėje Ispanijoje.
  83. Rodijus – Traudo upės dievas.
  84. Sagarijus – Frigijos ir Bitinijos upės dievas. Frigų deivės Kibelės mylimasis.
  85. Satnojis – Traudo upės dievas.
  86. Selemnas – Akajos upės dievas.
  87. Simojis – Traudo upės dievas.
  88. Skamandras – Traudo upės dievas. Kovojo prieš Hefaistą Trojos pusėje.
  89. Sperchėjas – Malio upės dievas centrinėje Graikijoje.
  90. Strimonas – Edonijos upės dievas Trakijoje.
  91. Stiksė – Hado upės dievė, Požemio pasaulio ir Arkadijos pietinėje Graikijoje.
  92. Simaitas – Sikelijos (Sicilijos) upės dievas.
  93. Tanajis (Tanais) – Skitijos upės dievas (dabartinėje Rusijoje). Dabartinė Dono upė Rusijoje.
  94. Termesas – Bojotijos upės dievas.
  95. Termodonas – Asirijos upės dievas Anatolijoje (dabar. Turkija).
  96. Tiberinas – Lationo upės dievas
  97. Tigris – Asirijos upės dievas vakarinėje Azijoje.
  98. Titaresas – Tesalijos upės dievas.

Persefonė

Persefonė (gr. Περσεφόνη) – Dzeuso ir Demetros duktė, pavasarį pražystančios gamtos, sezono kaitų deivė. Persefonės pagrobimo mitas paaiškina sezonų kaitą. Persefonė – Hado žmona ir mirusiųjų pasaulio karalienė, kurios vardą ištarti garsiai buvo nesaugu. Persefonė ir Hadas yra žinomi kaip vienintelė dieviškoji pora, nesusilaukusi vaikų.

Persefonė („ta, kuri naikina šviesą“), kituose dialektuose žinoma įvairias vardais: PersefasaPersefata ar papraščiausiai Korė. Romėnai pirmiausiai išgirdę apie iš Aeoliano ir Doriano miestų pietų Italijoje, kurie pagal savo dialektą vadino ją Proserpina. Todėl jiromėnų mitologioje vadinama Proserpina, ir kaip atgimimo dievybė ji tapo Renesanso simboliu.

Soteras

Soteras graikų mitologijoje – saugumo ir išsigelbėjimo nuo bėdos dievas. Jo moteriškas ekvivalentas – deivė Soterija. Su Praksidikesusilaukė dievų: HomonojosAretės ir Ktesijaus. Orfinėse giesmėse Soteras tapatinamas su Dzeusu, jo žmona Praksidikė identifikuojama su Persefone, o dukterys – su deivėmis erinijomis. Soteras ir Ktesijas yra Dzeuso kulto vardai

Talasta

Graikų mitologijoje Talasa („jūra“) – pirmapradė jūros deivė, Viduržemio jūros personifikacija. Ji buvo Eterio ir Hemeros dukra. SuPontu devynių telchinų ir Halijos motina, kartais laikoma Afroditės motina nuo Urano.

Kaip ir kiti pirmapradžiai dievai ji buvo ypač personifikuota, ji buvo pati jūra. Ezopo (Aesop) pasakėčiose Talasa įgauna moterišką pavidalą, kuris kyla iš jūros, iš savo pirminio elemento. Poseidonas ir Amfitritė buvo antropomorfiniai Ponto ir Talasos ekvivalentai. Jie taip pat buvo tapatinti ir su Okeanu ir Tetija. Mozaikose Talasa vaizduojama moterimi pusiau išnirusia iš jūros, matosi krabiškos žnyplės, drabužius sudaro jūros dumbliai – jūros atributai

Tanatas

Graikų mitologijoje Tanatas (gr. θάνατος, „mirtis“) – mirties personifikacija. Romėniškas atitikmuoMorsas (Mors). Jis buvo šiurpinančios tamsos būtybė. Tanato brolis dvynys Hipnas, motina Niktė. Jis vaidina menką vaidmenį mituose, kadangi buvo užgožtas Hadomirties valdovoNaktis pagimdė daugybę nelabų esybių, tarp jų ir mirtį.

Nakties vaikai yra aprašomi kaip „baisūs, skausmingi, žiaurūs, gąsdinantys, pajuokiantys, pikti ir pagiežingi“ (Teogonija212) (Vienintelė išimtis yra „meilė“ atsiradusi po apgavystės, prieš senatvę.)

Tanatas poezijoje dažnai vadinamas Miego broliu ir Nakties sūnumi.

Mene Tanantas vaizduojamas kaip jaunuolis rankose nešantys drugelįvainiką arba apverstą deglą. Kartais vaizduojmas su dviem sparnais ir kardu prie diržo.

Pagal Tanato vardą vadinama su žmonių mirtimi susijusius reiškinius ir procesus tyrinėjanti mokslų sritis – tanatologija.

Tartaras

Tartaras (gr. ταρταρος) graikų mitologijoje – kartu dievybė ir vieta požemio pasaulyje, esanti žemiau už Hadą. Senoviniuose atskiruose šaltiniuose ir misterijų mokyklose Tartaras yra nesusietas pirmas egzistuojantis „dalykas“ iš kurio gimė šviesa ir kosmosas.

Taumas

Taumas (Taumantas – „stebuklas“) graikų mitologijoje – jūros dievas. Jis buvo Ponto ir Gajos sūnus. Su Elektra Taumas susilaukėharpijųHidaspės ir Iridės.

Taumas taip pat buvo kentauro vardas

Telchinai

Graikų mitologijoje Telchinai – chtoniškos dievybės, Olimpo dievų palydovai, Rodo salos gyventojai. Jie buvo žinomi Kretoje ir Kipre. Telchinai buvo devyni Ponto ir Talasos vaikai, minimi kaip burtininkai ir puikūs kalviai. Jie nukalė pjautuvą, kuriuo Kronas iškastravoUraną. Pagal keletą šaltinių jų vaikai buvo deivės: JalisaKamiraLinda. Telchinai išaugino Poseidoną. Dažnai indentifikuojami sukiklopaisdaktilais ir kuretais. Keli iš jų, kuretai, lydėjo Rėją ir mažą Dzeusą į Kretą, kur saugojo olą, kad kūdikio verkimo neišgirstų Kronas.

Pagal vieną iš versijų jie apibūdinami kaip žuvies vaikai, kurie vietoje rankų turėjo pelekus ir šuns galvas. Ši versija siejasi su jų kilme, kadangi juos pagimdė jūros dievai.

Telesforas

Graikų mitologijoje Telesforas – gydymo dievo Asklepijo sūnus. Jis yra dažnai yra lydimas savo sesers Higėjos. Vaizduojamas berniuku, kurio veidą gaubia gobtuvas. Telesforas simbolizuoja atsigavimą po ligos, vardas reiškia „atnešantis daug pasitenkinimo“. Manoma, kad jo kultas atsirado apie 100 m. Pergame kaip Asklepijo kulto dalis. Telesforo kulto populiarumas ypač išaugo II amžiuje Epidaure, šis miestas yra Asklepijo kulto kilmės vieta.

Tesidė

Tesidė (Tezidėgraikų mitologijoje – pirmapradė kūrimo deivė. Ji tapatinama su Tetija ir Fuside (Fusis). Minima, keliose senovinėse teogonijose. Tesidė mite minima kaip Metidė, kurią prarijo Dzeusas. Tačiau vėliau šios dvi dievybės atsiskyria nuo pradinės kūrimo dievo koncepcijos.

Tichė

Graikų mitologijojeTichė (sėkmė) Hermio ir Afroditės duktė.

Tichė buvo globojanti dievybė, kuri valdė fortūną, miestų gerovę ir jų likimą. Helenistiniu periodu dauguma miestų turėjo savitą Tichės ikoninę versiją, dėvinčią karūną, kuri primena sienas supančias miestą.

Pagal kitus šaltinius minima, kad ji buvo viena iš okeanidžių Okeano ir Tetijos dukterų. Ji buvo siejama su Nemezide ir Agatos Daimonu („geroji dvasia“, žr. Agatodemonas)

Titanai

Titanas (gr. Τιτάν) arba dgs. Titanai (Τιτᾶνες) graikų mitologijoje – dievai, kėsinęsi į pasaulio valdžią. Iš viso buvo 12 titanų – Gajos ir Urano vaikų. Prie titanų priskiriami jų vaikai, kurių didžioji dalis yra Japeto ir Hiperiono vaikai.

Triajos

Graikų mitologijoje Triajos („vandens nušlifuoti akmenukai“) – trys nekaltos seserys. Jos buvo gamtos deivės, kurios galėjo matyti ateitį (šios gudrybės išmoko iš Hermio). Mokėjo skaityti gamtos ženklus ir pranašystes (burtams mėtomi akmenukai – vardo kilmės šaltinis). Jos gyveno šalia Parnaso kalno. Mene vaizduojamos kaip senos, sparnuotos ir žilaplaukės (miltuotais plaukais). Jos – panašios į bites, aplipusias žiedadulkėmis.

Tritonas

Graikų mitologijoje Tritonas (Tritonis) – jūrų dievas, Poseidono ir Amfitritės sūnus. Jis buvo vadinamas gelmių pasiuntiniu. Jo kūną sudarė žmogaus viršutine dalis ir žuvies uodega vietoje kojų. Tritonas gyveno auksiniuose namuose jūros gelmėse.

Kai kuriuose mituose, minima, kad jis yra Libijos sūraus ežero Tritonio dievas, turintis žmoną Tritonidę. Pagal šią versiją, jis tapatinamas su Poseidonu, o jo žmona su Amfitrite. Su žmona susilaukė nimfos Palajos. Audra į Libiją nubloškė argonautus, Tritonas padėjo jiems išplaukti į Viduržemio jūrą ir padovanojo žemių žiubsnelį, iš kurio vėliau susiformavo Kalisto sala.

Tritonais taip pat vadinamos į undines panašios vyriškos būtybės, gyvenančios jūroje. Jos lydėdavusios Poseidoną ir Amfitritę.

Tritonas (tuo pačiu vardu) aptinkamas ir romėnų mituose ir epuose, pavyzdžiui, „Eneidoje.“

Uranas

Uranas (graikiškai Ouranos – dangus) graikų mitologijoje – dangaus personifikacija. Gimė iš Gajos ir Tartaro. Su Gaja turėjo tokius palikuonis: titanusgigantus ir ciklopus. Urano atitikmuo romėnų mitologijoje – Koelas. Jis gali būti iš pradžių buvęs indoeuropiečių dievas Varuna.

Urėjai

Urėjai (Oureagraikų mitologijoje – pirmapradžiai kalnų dievai, retai minimi Žemės Gajos sūnūs. Jie buvo kalnų personifikacijos. Pagalgraikų mitologiją kiekvienas kalnas turėjo savo dievą. Jie minimi Hesiodo „Teogonijoje“ (129-131), „Argonautikoje“ (1.498).

  • Aitna – Sikelijos (Sicilijos) Etnos deivė.
  • Atos – Trakijos kalnas ir dievas.
  • Helikonas – Bojotijos kalnas ir dievas. Dalyvavo dainavimo varžybose su gretimu Kitairono kalnu.
  • Kitaironas – Bojotijos kalnas ir dievas. Dalyvavo dainavimo varžybose su gretimu Helikono kalnu.
  • Nisas – Bojotijos kalnas (?) ir dievas. Jis slaugė dievą Dionisą.
  • Olimpas – Frigijos kalnas ir dievas, Olimpo dievų namai.
  • Orėjas – Otrio kalno dievas Malyje (centrinė Graikija).
  • Parnas – Bojotijos kalnas ir dievas.
  • Tmolas – Lidijos kalnas (Anatolijoje) ir dievas. Jis teisėjavo muzikinėse varžybose tarp Apolono ir Pano.

Zagrėjas

Graikų mitologijoje Zagrėjas Zagrėjas – dievas, Dzeuso ir Persefonės sūnus, orfinėse misterijose įvardijamas kaip „pirmagymisDionisas“. Zagrėjo motiną Dzeusas suviliojo pasivertęs gyvate.

Dzeusas ypač mėgo savo sūnų, jam leisdavo sedėti savo soste, kuris apginkluotas žaibais. Jį užmušė titanai, kuriuos įkalbėjo pavydinti Hera. Titanai prasmuko į Olimpą, suvilioję žaislais jį peiliais supjaustė.

Jis minimas kaip Dioniso kitas vardas arba kaip atskira dievybė, Dzeuso ir Persefonės arba Demetros sūnus. Pagal vienus šaltinius mirusį Zagrėjį prikėlė Demetra. Pagal kitus šaltinius Dzeusas išišsaugojo jo širdį, iš kurios vėliau gimė Dionisas. Dzeusas iš širdies padarė gėrimą, kurį vėliau sugirdė mylimajai Semelei. Ji tapo nėščia ir praėjus kėlioms sekundems jai gimė antras, jaunesnis Dionisas, pirmojo Zagrėjaus reinkarnaciją.

Zagrėjaus genitalijas surado dievai Kabeirai ir nunešė į Samotrakės salą, kur vyko jam skirtos misterijo

Zelas

Graikų mitologijoje Zelas („uolumas“) – uolumo ir atsidavimo personifikacija. Jis buvo Palanto ir Stksės sūnus, NikėsKratoso ir Bijosbrolis. Zelas įėjo į Dzeuso palydą.

2 thoughts on “Olimpas

  1. Tai labai puikus vardynas. Glaustai, aiskiai, pakankamai išsamiai. Tokio panasaus internete ir neradau. Gaila, kad duomenys yra tiki iki LITAJOS. Lauksiu su nekantrumu tesinio. Aciu. Sekmes

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s