Hamunaptra

Senovės Egipto dievai

Senovės Egipto dievai

 

Egiptiečių religija buvo politeistinė, jie turėjo daugiau nei 2000 dievų . Kiekvienas dievas buvo atsakingas už tam tikrą gyvenimo sritį: saulės dievas Amonas Ra ilgainiui tapo vyriausiuoju Egipto dievu, mirusiuosius globojo dievas Anubis, dangaus dievas buvo Horas, vaisingumo ir anapusinio pasaulio – Ozyris ir t. t. Egiptiečių dievai buvo zoomorfinio pavidalo, t. y. jie vaizduojami žmogaus kūnu ir gyvūno galva (pvz., Anubis buvo vaizduojamas su šakalo galva, dangaus deivė Hator – su karvės galva ir t. t.). Egiptiečiai garbino ir gyvūnus: šventąjį jautį Apįkatesgyvateskrokodilus, vabalus skarabėjus ir kt. Kadangi egiptiečiai tikėjo, jog siela sugrįžta į kūną žmogui mirus, tai kūnus balzamavo norėdami išsaugoti.

Priklausomai nuo to, iš kurio regiono buvo kilę Aukštutinio ir Žemutinio, o vėliau ir suvienyto Egipto karalių dinastijos, politinės situacijos ir dominuojančios grupės Egipto dievų svarba keisdavosi. Ilgainiui išsikristalizavo penkios pagrindinės regioninės dievų grupės:

Egiptiečių religijos paradoksas – jos vidinių prieštaravimų natūralus suvokimas. Kiekvienas miestas ar net kiekviena šventykla turėjo savo dievus ir net tiems patiems dievams suteikdavo visiškai skirtingas funkcijas ir kilmę. Bet, kiek galima spręsti pagal išlikusius šaltinius, tokie prieštaravimai nekėlė egiptiečiams jokio diskomforto, netgi priešingai,faraonui Echnatonui (Amenchotepui IV) įvedus vienatinio dievo Atono (Saulės disko) reformą ir panaikinus senuosius dievus, kilo didžiulis pasipriešinimas.

 

Štai ir Senovės Egipto dievybių sąrašas:

Amonas arba Amunas – vienas pagrindinių panteono dievų, saulės dievas. Amono šventasis gyvūnas – avinas

Amonas buvo Heliopolio eneados vyriausiasis dievas, Memfio ogdoadoje kartu su „sukurtąja“ deive Amauneta įkūnijo neįžvelgiamą kosminę tamsą – vieną iš pirminių Visatos elementų. Įsigalint sinkretizmui, Amonas susiliejo ne tik su Ra, bet ir suAtumuMinuPtachuSobekuChapu ir kt. Amonas – polifunkcialus dievas, visapusiškos veiklos demiurgas. Iš pradžių jis sukūrė pats save, paskui – pasaulį, dievus ir žmones. Kaip vienkartinio veiksmo demiurgas, Amonas yra „tolimasis dievas“, bet jis ir kaip artimasis dievas be paliovos ir aktyviai dalyvauja gamtos dievų ir žmonių gyvenime.

 

Amonas Ra – dievas, įkūnijantis Saulę.

Vaizduojamas kaip vyras, užsidėjęs ant galvos dvi plunksnas.

Amonas Ra buvo garbinamas Viduriniosios ir Naujosios karalystės laikotarpiais, kai dievą Amoną suliejo kartu su Heliopolio Saulės dievu Ra. Amonas Ra tapo svarbiausiuoju dievu.

Kultas išpažintas visame senovės Egipte. Amonui Ra, jo žmonai – deivei Mutai, jų abiejų sūnui – dievui Chonsui pastatytos didingos šventyklos Karnake ir Luksore (prie Tėbų).

 

Amsetas (Imsetas)  – laidotuvių dievas, saugojęs kepenis. Jo globėja ir saugotoja buvo deivė Izidė.

Atitinka Ka elementą. Vitalinis pradas, visuotinės ir individualios gyvybės jėgos sąvoka. Amseto simbolis – sudaužyta širdis.

Amsetas – vienas iš Horo sūnų. Priešingai nei jo broliai, nesiejamas su jokiu gyvūnu ir vaizduojamas žmogumi.

Laidojimo kameroje jo statulėlė buvo statoma prie pietinės sienos.

 

Amunetė („paslėptoji“) – moteriškoji Amono antrininkė. Ji buvo viena iš pirmapradžių Hermopolio Ogdoad aštuonių dievų grupės. Amunetė buvo oro sudievinimas. Kaip ir visos Ogdoad deivės, vaizduojama kaip gyvatė arba moteris su gyvatės galva.

Išaugus deivės svarbai tapo moteriškuoju Atumo pavidalu, buvo tapatinama su Jusazete (angl. Iusaaset), Atumo šešėliu. Buvo vadinama kūrimo motina, valdžiusia medį, iš kurio pasirodė gyvybė. Vardas „paslėptoji“ siejamas su pomirtiniu pasauliu, ji sutikdavo numirusius. Todėl dažnai vaizuojama kaip moteris su hieroglifu „vakarai“ ant galvos. Vėliau tapo indentifikuojama kaip atskira deivė ir tapo Amono žmona. Tačiau liko oro deive, todėl buvo vaizduojama kaip sparnuota deivė, moteris su vanagu, ar stručio plunksnomis pasipuošusi galvą.

Vėliau Amunetę pakeitė Muta, kuri tapo Amono žmona, o Amunetė tapo Jabetės, mėnulio personifikacijos, meiluže. Buvo dažnai vaizduojama ant kapų, karstų ir sarkofagų.

Garbinta Tėbuose kartu su Amonu ir Muta, vakariniuose Deltos rajonuose MemfyjeAbidose.

 

Anhuras (gr. Onuris) – karo, karių ir medžiotojų dievas, karališkų karių personifikacija. Anhuras yra nubiškos kilmės kaip ir jo žmona deivė – liūtė Mekhit. Identifikuojamas su dievu Šu. Jis būdamas Egipto čempionas medžiojoRa priešus. Kulto centras Tinio (Thinis) miestas, Aukštutiniame Egipte. Vaizduojamas kariu su barzda ir ilgu apsiaustu, kuris dėvi galvos apdangalą su keturiomis plunksnomis, laiko ietį.

 

Antajus (Anti) – dievas, garbintas Antaeopolyje, šiaurinėje Aukštutinio Egipto dalyje.

Jo kultas siekia antrąją faraonų dinastiją, kurios valdymo metu jau turėjo atsidavusius žynius. Laikui einant pripažintas keltininkų dievu ir vaizduojamas kaip valtyje stovintis sakalas. Antajus siejamas su Horu, kadangi šis buvo dievas sakalas ir jų kulto centrai sutapo.

Antajus pasirodo istorijoje, kuri pasakoja apie tai, kaip Aukštutinis Egiptas nukariauja Žemutinį (kurio globėjas buvo Setas). Šioje istorijoje Setas mėgina įgauti galios įkalbėdamas visus dievus (išskyrus Totą). Setas bijojo Izidės įsikišimo, todėl liepė Antajui neperkelti nieko į salą, kurioje Setas susitiko su kitais dievais. Tačiau Izidė užsimaskuoja senute ir Antajus nesuprasdamas klastos perkelia ją į salą, atsidėkodama Izidė duoda auksinį žiedą. Izidė panaudoja burtus ir pasitarimas sužlunga. Už klaidą Antajų nubaudžia, jam nurėžia kojų pirštus. Skaudžiai nubaustas Antajus, būdamas sakalu negalėjo atsitūpti ir išsilaikyti valtyje.

 

Anubis (Anpu „aukso aušra“, AnupAnop) (graik. AnoubisAnoubidosegiptiečių mitologijoje – pomirtinio pasaulio dievas, balzamavimo viešpats, įsteigęs laidotuvių ritualą, pirmasis paruošęs Ozyrio mumiją. Dievo vardas Anubis reiškia „puvimas“.

Pagal vienus šaltinius, jo tėvas buvo Setas, motina – Neftidė, pagal kitus – tėvas Ozyris, o motina Izidė. Vadinamas ketvirtuoju Ra sūnumi. Vėliau tampa Ozyrio svitos nariu.

Vaizduojamas žmogaus kūnu su juodo šakalo galva.

Kadangi Anubis asocijuojamas su tikėjimu apie širdies svėrimą, buvo laikomas pomirtinio pasaulio – Duato – vartų saugotoju, mirties uždangos saugotoju. Buvo manoma, kad jis saugo sielas, kol jos keliauja iki teismo vietos, todėl laikomas pražuvusių sielų globėju (tarp jų ir našlaičių). Jis taip pat ir laidotuvių dievas, identitetas susiliejo su Vepvavetu, panašiu šakalo galva dievu, kuris buvo siejamas su laidojimo ritualu. Vepvavetas buvo garbinamas Aukštutiniame Egipte, o Anubis – Žemutiniame Egipte.

Anubis savo šuniška nosimi apuosto žmones ir tik tyrai kvepiančius praleidžią į Mirusiųjų karalystę. Manoma, kad tai viena iš priežasčių, kodėl egiptiečiai dėdavo į mirusiojo kapą kvepiančių žolelių

 

Anuketė –  Nilo deivė. Ji garbinta Elefantinos saloje, Aukštutiniame Egipte. Vardas reiškia „šlovintoja“ ir siejamas su derlingų Nilo upės krantų šlovinimu. Anuketė dar buvo vadinama Laukų maitintojaGyvybės davėja,Šaunanti į priekį (apie Nilo potvynius), taip pat laikyta Šalto vandens pateikėja. Anuketės bendražygiai buvo Chnumas ir Sati, jos tėvai. Mene deivė vaizduojama gazele arba moterimi gazelės galva, kartais ant žmogiškos galvos užsidėjusi plunksnų karūną.

Nilo regione buvo švenčiamas Anuketės festivalis, kurio metu į vandenį žmonės mesdavo auksąmonetas, papuošalus ir brangias dovanas dėkodami vandeniui, teikiančiam gyvybę. Kai kuriose Egipto dalyse vyravo paprotys festivalio metu nevalgyti šventa laikomos žuvies, kadangi ši kilusi iš Nilo.

Vėliau, siejant laukų derlingumą, Anuketė tampa vaisingumo deive.

 

Apepis (Hapis) – vienas iš keturių Horo sūnų. Laidotuvių literatūroje pomirtiniame pasaulyje dievas, saugantis dievo Ozyrio sostą. Ant laidotuvių indų vaizduojamas su paviano galva. Kartu su Neftide saugo mirusiojo plaučius. Laidojimo kameroje statulėle buvo talpinama prie šiaurinės sienos.

 

Apopas (arba Apepas) –  milžiniška gyvatė, požemio būtybė, tamsos ir chaoso įsikūnijimas, blogio dievas.

Apopas dažniausiai minimas soliariniuose mituose, kur buvo šviesos ir tvarkos saugotojo, saulės dievo Ra, antipodas ir priešininkas. Viename soliarinių mitų pasakojama, kad dievas Ra kiekvieną naktį plaukia luotu Mesketete per požeminį Nilą. Apopas išgeria upės vandenį, kad sutrukdytų Ra kelionę. Vidurnaktį priešininkai stoja į dvikovą. Ra nugali savo grėsmingąjį varžovą, priverčia jį išvemti išgertąjį vandenį ir keliauja toliau pasitikti naujos dienos, skleisdamas šviesą ir tvarką.

Apopas nebuvo garbinamas, buvo meldžiamasi dievui Ra, kad šis nugalėtų Apopą. Buvo manoma, kad kiekvieną naktį šventyklose atliekami Egipto dvasininkų ritualai padeda nugalėti Ra. Egiptiečiai tikėjo prietarais ir praktikavo daugybę ritualų, kad laimėtų ne Apopas, o kaip ir kiekvieną naktį, Ra nugalėtų ir galėtų toliau tęsti savo kelionę.

 

Atonas –  saulės disko personifikacija. Jis buvo viena iš saulės dievo formų. Tai liudija posakiai „Atumas savo Atone“, „Ra kūnas – Atonas“. Senieji įrašai teigia, kad Atonas neturėjo fizinės formos, jis buvo vaizduojamas kaip saulės diskas su daugybe į žemę nukreiptų spindulių, besibaigiančių žmogaus plaštakomis.

Naujosios Karalystės 18-osios dinastijos faraono Amenchotepo III (XV a. pr. m. e.) laikais Atonas garbintas kaip savarankiškas saulės dievas. Faraonas reformatorius Amenchotepas IV (XIV a. pr. m. e.) uždraudė Amono kultą bei kitų dievų garbinimą ir paskelbė Atoną vieninteliu viso Egipto ir egiptiečių dievu. Pats faraonas pasikeitė vardą – iš Amenchotepo („Amonas patenkintasis“) tapo Echnatonu („Atonui mielas“), naująją sostinę pervadino Achetatonu („Atono horizontas“) ir pasiskelbė Atono kulto vyriausiuoju žyniu.

 

Atumas (AtemAtamaAtomTem)  – archajiškas Saulės dievas. Vardas reiškia tobulumą bei pilnatvę. Jis vienas iš didžiosios dievų devyniukės (paut neteru) monada. Etimologiškai siejasi su veiksmažodžiais nebūti ir būti viskuo.

Atumą vaizduoja besileidžianti ir naktinė Saulė. Ikonografijoje dažniausiai vaizduojamas kaip vyras su dviguba (Aukštutinio ir Žemutinio Egipto) karūna ant galvos.

Savo antbūtišku pavidalu tūno Nun gelmėse, kaip nemąstoma ir nenusakoma emanacijų sėkla. Pakilimas iš Nun reiškia kosmogonijos pradžią, dvasinės šviesos pasirodymą, sukuriant pirmąją triadą.

Kaip Būčiai ir Intelektui tapatus kūrėjas Atumas pasirodo Ra Atumo pavidalu kaip pirmapradė kalva, Benbeno akmuo Heliopolyje. Nun gelmėse jis reiškia Atumo – Šu – Tefnut trejybę, reiškiančią visuminės pilnatvės – laiko pilnatvės (neheh) – amžinybės (džet) triadą arba visaties – gyvenimo – tiesos triadą.

Demiurgo vaidmuo ypač akcentuojama Heliopolio religiniame spekuliatyviniame mokyme apie eneadą, kur teigiama, kad Ra Atumas „pats save sukūrė“ iš pirmapradžio chaoso, „iš Nuno ir iš nebūties“, o paskui sukūrė visą dievų devynetą (paut neteru).

Iš pradžių ypač garbintas Heliopolyje kaip pasaulio kūrėjas ir viešpats, tačiau vėliau imtas garbinti ir Hermopolyje bei kituose Aukštutinio ir Žemutinio Egipto miestuose.

Vykstant sinkretizmo procesui, Atumas susiliejo su PtachuHoruChepriu ir kt. dievais, o glaudžiausiai – su Ra, ir atsirado vienas saulės dievas Ra Atumas.

Atumas, kaip saulės dievas, yra susijęs su anuo pasauliu, naktį nusileidžia į požemį. Mirusiųjų knygos 125 sk. Atumas minimas kaip vienas iš pomirtinio teismo kolegijos narių.

 

BastaBastetBaastUbasti arba Bastetė – džiaugsmo ir pramogų deivė. Jos šventasis gyvūnas buvo katė, liūtas. Senovės Egipte katės buvo labai mylimos ir gerbiamos – jų gedėdavo visa šeima. Basta vaizduota moterimi su katės galva. Ji dažnai buvo tapatinama su deivėmis MutaTefnutHator ir Sechmeta. Svarbiausias Bastos kulto centras buvo Bubastis, kur stovėjo puošni šventykla. Herodotas (V a. pr. m. e.) rašo, kad Bastos šventės dienomis „vietinių žodžiais, neskaitant vaikų, čia susirenka apie 700 000 vyrų ir moterų“. Nors toks dalyvių skaičius ir kelia abejonių, bet Bastos populiarumą Senovės Egipte liudija tiek paprotys mumifikuoti negyvas kates ir laidoti jas, tiek nuostata, jog užmušti katę – sunkus ir mirtimi baustinas nusižengimas. Iš pradžių ji buvo Žemutinio Egipto deivė globėja, faraono gynėja, o vėliau – vyriausiojo dievo Ra gynėja. Naujosios Karalystės metu – 1570–1070 m. pr. m. e., 18, 19 ir 20-tos dinastijos valdymo metu – ji imta sieti su deive liūte Sekhmet, kuri buvo Aukštutinio Egipto karo deivė. Vidurinės karalystės metu naminės katės buvo laikomos šventais Bastos gyvūnais. Herodotas Bastą prilygina graikų deivei Artemidei. Basta buvo saulės deivė per beveik visą Senovės Egipto istoriją. Vėliau, į Egipto civilizacijos pabaigą, kai iš deivės liūtės Basta virto deive kate, senovės Egiptą užkariavę graikai pavertė ją mėnulio deive.

 

Bata – Paukščių tako personifikacija. Anksčiau laikyta, kad Paukščių takas yra pieno klanas, kurį paliejo karvė – deivė Bata. Pradžioje, Septintame Aukštutiniojo Egipto nome, buvo garbinama kaip kosmosas, laikytas sielos esme. Dar ji buvo laikoma moteriškuoju ba (vieno pagrindinių sielos elementų) pavidalu. Viduriniosios karalystės metu tapatinta su deive Hator, vėliau virto jos aspektu.

Bata buvo susieta su ankhuba simboliu, kadangi simbolizavo gyvenimą.

Mene vaizduota retai. Vaizduojama panašiai kaip deivė Hator: kaip dangaus karvė, būtybė apsupta žvaigždžių, tačiau tai buvo skirtingos deivės. Dažniausiai vaizduojama ant amuletų, turinti žmogišką veidą bei karvės bruožų: susisukusius ragus,ausis.

Jos kiti vardai: BaubiančiojiDidžioji laukinė karvė bei Dviejų veidų ba. Nėra aišku, kodėl ji buvo vadinta dviveide, tačiau manoma, kad du veidai simbolizavo arba Aukštutinį ir Žemutinį Egiptą, arba du Nilo krantus.

 

Besas – dievybė (kartais ir bendras kelių dievybių pavadinimas), kurios svarbiausia funkcija buvo savo bjaurumu atbaidyti piktąsias jėgas, apsaugoti žmogų ir jo būstą. Besas vaizduotas kaip kreivakojis, barzdotas, neišvaizdus, grimasos iškreiptu veidu nykštukas. Buvo siejamas su vaisingumu ir gimdymu. Daugybė statulėlių – amuletų rasta ne tik Nilo slėnyje, bet ir toli už jo ribų – Urale, Vakarų Azijoje.

 

Hapis (HapiHap) (graik. ApisApidos) – iš dangiškojo vandenyno ištekančio Nilo dievas. Egiptiečių kalba reiškia „tekantis“. Hapis buvo seniausias Nilo upės pavadinimas. Jis buvo garbintas kaip drėgmės ir gyvybės teikėjas, kadangi tai priklausė nuo Nilo.

Ikonografijoje Chapas vaizduotas kaip apkūnus vyras su dideliu pilvu ir moters krūtimis – gerovės ir gausumo simboliais. Ant jo galvos – papiruso tiara, o rankose – indas su vandeniu. Hapio gyvūnas – varlė.

Šio Memfio dievo dangiškosios ugnies įsikūnijimu laikomas Šventasis Ptah jautis. Jis turi būti juodos spalvos su baltu trikampiu kaktoje, pusmėnuliu ant dešiniojo šono, paukščio plėšrūno figūra ant nugaros ir skarabėjo atvaizdu ant liežuvio.

Egiptiečiai ypatingai gerbė Hapį, laikė jį „Dievų tėvu“ ir visa ko kūrėju, identifikuotu kaip Nunas. Sudėjus Ozyrio ir Hapio vardus, išeina Osorapis arba Serapis – Ptolemajų laikais Aleksandrijoje garbintas dievas.

Nors nėra žinoma nė viena jam skirta šventykla, Chapas garbintas visame Egipte, o jo kulto centras buvo Gebel Silsila, kadangi manoma, kad ten Nilas išteka iš požemio pasaulio duato, ir Asuanas. Kasmet prieš Nilo potvynio pradžią Chapo garbei buvo rengiama šventė. Jos metu į upę mesdavo akmens plokštes su dievui skirtų aukų sąrašu, taip pat skaitydavo dievui skirtus himnus ir mitus, siekdami užsitikrinti, kad potvynis prasidėtų laiku ir vanduo pasiektų reikiamą lygį. Chapas buvo laikomas vienu svarbiausiu senovės egiptiečių panteono dievų, prilyginamas Ra eneados dievams. Chapo kultas išliko populiarus ir graikų – romėnų laikais. Kultas išplito ir už Egipto ribų. Nubijoje (dabartinis Sudanas), Chapas vaizduotas negroidu.

Hapis helėnų tapatintas su Apiu.

 

Chepris (Khepris – „tasai, kurs pats iš savęs atsirado“, Kheperi – skarabėjas)  – saulės dievas. Kaip Atumo hipostazė, Chepris įkūnija ryto saulę, siejama su atsinaujinimu ir atgimimu.

Vaizduojamas kaip skarabėjas arba žmogus skarabėjo galva.

Chepris priklauso dievų grupei, kurie yra siejami su tam tikru gyvūnu. Cheprio šventasis gyvūnas – skarabėjas.

Iš pradžių Chepris buvo savarankiška dievybė, o Senosios Karalystės laikais ji suliejo su Heliopolio (šiaurinis Egiptas) saulės dievu Atumu ir tapo šio hipostaze.

Chepris tapatintas ir su Ra. Pagal Ogdoad, Chepris gimė iš mėlyno pumpuro, o vėliau tapo Ra.

 

Chnumas arba Khnumas – vienas iš seniausių dievų egiptiečių mitologijoje , iš pradžių tapatintas su Nilo ištakomis. Vėliau – vaisingumo ir puodininkystės dievas. Su deive Sati Anuketės tėvas.

Iš pradžių kulto centras buvo Elefantina (pietinis Egiptas), o Chnumas vaizduotas avinu, vėliau – vyru su avino galva. Pirmaisiais mūsų eros metais Chnumo kultas paplito Esnoje (pietiniame Egipte), kur Chnumas garbintas kaip demiurgas. Mitas pasakoja, kad pats Chnumas atsirado iš pasaulinio okeano Nuno ir puodų žiedimo ratu sukūrė visą pasaulį. Tai suartino Chnumą su dievais demiurgais – Ptachu,AmonuRa. Chnumas yra taip pat žmonių gynėjas nuo priešų. Kadangi žodžiai „ba“ (siela) ir „avinas“ (Chnumo šventasis gyvūnas) egiptiečių kalboje sutampa, tai dėl mitologinei mąstysenai būdingo asociatyvumo Chnumas buvo laikomas kitų dievų, pvz., Gebo ba įsikūnijimu.

 

Chonsas (Khonsas „praeinantis“)  – mėnulio, vaisingumo, laiko ir skaičiavimo dievas. Chonsas – likimo lėmėjas. Keleivis, judantis dangaus skliautais, egzorcistas, visų tamsos galių kosminis nugalėtojas. Vėlesniais laikais (ypač valdant Ptolemėjams) pagarsėjo kaipo gydantis dievas.

Vaizduojamas vaiku su vanago galva, su dviejų mėnulių – pilnatis tarp jaunaties ragų – karūna. Kartais Chonsas vaizduotas jaunuoliu, laikančiu faraono lazdą, su menato vėriniu. Taip pat buvo vaizduojamas žąsimiavinu ar dviem krokodilais. Chonso šventasis gyvūnas babuinas, kuris senovės egiptiečių buvo laikomas mėnulio gyvūnu.

Vykstant sinkretizmui Chonsas susiliejo su kitais senovės egiptiečių panteono dievais, daugiausiai su Totu.

Chonsas priklauso triadai – tėvas Amonas – motina Muta – jų sūnus Chonsas. Chonso kulto centras buvo Tėbai, tačiau šis kultas buvo paplitęs ir kituose miestuose bei namuose, kur atsirado Chonso hipostazės.

Naujosios Karalystės laikų (apie 15801070 m. pr. m. e.) pasakojime „Valdovo duktė iš Bachtanės“ minima, kad Chnumas pasiuntė „Chonsą – likimo lėmėją“ į tolimą kraštą Bachtanę, kad išgydytų vietinio valdovo dukterį.

Graikų mitologijoje Chonsą tapatino su Herakliu.

 

Duemutefas (Tuemutefas) – vienas iš keturių Horo sūnų.

Jo broliai: Apepis (Hapis), Amsetas ir Kebeksenufas. Vaizduojamas kaip mumija su šakalo galva. Mirusiųjų skrandžio ir žarnyno saugotojas. Ji saugojo karo deivė Neitė. Atitinka ba elementą.

 

Gebas (GebGib) (graik. Kepheus) – žemės dievas arba fizinio pasaulio archetipinis pagrindas. Chtoniška dievybė, viena iš Heliopolio eneados monada.

Gebas senovės egiptiečių kosmogoniniuose ir kosmologiniuose vaizdiniuose yra mitinis žąsinas, kurio patelė padeda kosminį Saulės kiaušinį. Ikonografijoje tai vyras su Aukštutinio ar Žemutinio Egipto karūna ant galvos. Vaizduojamas kaip virš deivės Nut figūros, kurios vidumi plaukia Saulės laivas, išsitiesęs gulintis pasyvus vyras.

Gebas dievų Šu ir Tefnut sūnus. Jam su jo seserimi ir žmona Nut gimė Ozyris ir IzidėSetas ir Neftidė.

Jis yra geranoriškas dievas. Yra susijęs su požemio viešpatija: vienas iš mirusiųjų teismo narių. Saugo gyvuosius ir mirusiuosius nuo gyvatės įgėlimo, aprūpina žmones viskuo, kas būtiniausia.

Iš dieviškojo Gebo išteka žemiškasis Nilas.

Gebas aktyviai veikia valdovo bei Ozyrio mitų cikle.

Viename iš senovės egiptiečių kosmogoninių mitų variantų pasakojama apie Gebo vaidą su Nut dėl to, kad ji kasdien praryja savo vaikus – dangaus šviesulius. Todėl Šu atskyrė sutuoktinius vieną nuo kito, palikdamas Gebą apačioje, o Nut pakeldamas į viršų.

Sakmėje „Horo ginčas su Setu“ Gebas vadovauja dievų sueigai, kurioje pripažįstama Horo teisė į Egipto valdovo sostą, iki Ozyrio priklausiusį pačiam Gebui. Horas karalius yra „Gebo įpėdinis valstybėje“.

Graikų mitologijoje tapatinamas su Kronu.

 

Hapis (HapiHap) (graik. ApisApidosegiptiečių mitologijoje – iš dangiškojo vandenyno ištekančio Nilo dievas. Egiptiečių kalba reiškia „tekantis“. Hapis buvo seniausias Nilo upės pavadinimas. Jis buvo garbintas kaip drėgmės ir gyvybės teikėjas, kadangi tai priklausė nuo Nilo.

Ikonografijoje Chapas vaizduotas kaip apkūnus vyras su dideliu pilvu ir moters krūtimis – gerovės ir gausumo simboliais. Ant jo galvos – papiruso tiara, o rankose – indas su vandeniu. Hapio gyvūnas – varlė.

Šio Memfio dievo dangiškosios ugnies įsikūnijimu laikomas Šventasis Ptah jautis. Jis turi būti juodos spalvos su baltu trikampiu kaktoje, pusmėnuliu ant dešiniojo šono, paukščio plėšrūno figūra ant nugaros ir skarabėjo atvaizdu ant liežuvio.

Egiptiečiai ypatingai gerbė Hapį, laikė jį „Dievų tėvu“ ir visa ko kūrėju, identifikuotu kaip Nunas. Sudėjus Ozyrio ir Hapio vardus, išeina Osorapis arba Serapis – Ptolemajų laikais Aleksandrijoje garbintas dievas.

Nors nėra žinoma nė viena jam skirta šventykla, Chapas garbintas visame Egipte, o jo kulto centras buvo Gebel Silsila, kadangi manoma, kad ten Nilas išteka iš požemio pasaulio duato, ir Asuanas. Kasmet prieš Nilo potvynio pradžią Chapo garbei buvo rengiama šventė. Jos metu į upę mesdavo akmens plokštes su dievui skirtų aukų sąrašu, taip pat skaitydavo dievui skirtus himnus ir mitus, siekdami užsitikrinti, kad potvynis prasidėtų laiku ir vanduo pasiektų reikiamą lygį. Chapas buvo laikomas vienu svarbiausiu senovės egiptiečių panteono dievų, prilyginamas Ra eneados dievams. Chapo kultas išliko populiarus ir graikų – romėnų laikais. Kultas išplito ir už Egipto ribų. Nubijoje (dabartinis Sudanas), Chapas vaizduotas negroidu.

Hapis helėnų tapatintas su Apiu.

 

Hator (HathorHetHerHet Heru)  – dangaus deivė. „Horo buveinė“, didžioji dievų motina, Sikamoros medžio valdovė. Meilės, džiaugsmo ir svaigulio deivė, linksmybės, muzikos ir šokio globėja. Paukščių tako personifikacija. Sieta su malachitu, turkiu, auksu ir variu. Jos pagrindinis atributas – piktąsias galias atbaidantis muzikos instrumentas sistras.

Ji laikoma Ra dukterimi, Horo žmona ir motina.

Maždaug nuo 2700 m. pr. m. e., antrosios dinastijos metu pradėta garbinti Hator vaizduojama kaip pasaulį sukūrusi dangiškoji karvė, kurios viduje – Saulė ir visa tikrovė. Taip pat ji laikyta mirusiųjų pasaulio karaliene, kurios žinioje gyvastį teikiantis dausų penas ir į Dangų vedančios kopėčios. Savo pienu Hator maitina faraoną. Manoma, kad ją garbino ir Skorpionų karalius.

Hator šventasis gyvūnas – karvė, nors kai kur kaip Hator įsikūnijimas garbinami medžiai, sikomoras ir datulė.

Iš pradžių Hator kulto centras buvo Dendera pietiniame Egipte, kur ji vadinta „Denderos valdove“. graikų – romėnų laikais buvo garbinama dievybių triada – Horas – Hator – jų sūnus Ihis, muzikos dievas. Už Denderos ribų, Aukštutiniame ir Žemutiniame Egipte, Hator garbinta dar 29 vietose.

Vėlyvuoju Egipto laikotarpiu mirusieji kartais buvo vadinami ne Ozyriu, bet Hathor.

Vykstant sinkretizmo procesui, Hator buvo prilyginta Ra Akiai, Ra dukterims Sechmetai ir Tefnut, kartais sujungiama į vieną dievybę Hator Tefnut, kuri buvo siejama su soliarinėmis dievybėmis.

Atskirai Hator skirtų mitų nebuvo, bet ji minima soliariniuose ir eschatologiniuose mituose, kur atlieka keletą funkcijų.

Eschatologiniame mite „Žmonių sunaikinimas“ Hator vykdo Ra įsakymą ir žudo žmones dykumoje. Vėliau Ra pasigaili žmonių ir, tik nugirdęs Hator alumi, sutramdo jos kraujo troškimą ir smurtą. Šio mito pabaigoje Ra pakeliamas į dangų, ant dangaus karvės Hator nugaros.

Legendoje „Apie mirti pasmerktąjį faraono sūnų“ pasakojama kaip pas gimusį berniuką atėjo septynios deivės Hator, kad nulemtų jo likimą.

Pasakoje apie du brolius sakoma, kad „ji (pasakos veikėja) mirs nuo kalavijo“. Tai rodo senovės egiptiečių vaizdiniams būdingą Hator ryšį su gyvenimo lėmimu.

Hator polifunkcionalumas lėmė jos kulto paplitimą už Nilo slėnio ribų: Sinajaus pusiasalyjeFinikijojeNubijoje (dabar Sudanas).

 

Hermanubis – dievas apjungiantis graikų dievą Hermį ir egiptiečių dievą Anubį. Buvo populiarus romėnų valdymo periodu. Vaizduojamas žmogaus kūnu ir šakalo galva, atstovavo egiptiečių dvasininkiją. Buvo Neftidės ir Ozyriosūnus.

 

Horas (HeruHaraHarHorHur) (graik. Horos)  – Dangaus dievas sakalo galva. Turi apie 20 skirtingų išraiškų. Vanago ar Sakalo pavidalo dievų pirminis vardas. Reiškia „aukštis, dangus“.

Horas Ozyrio ir Ra arba Amono ir Izidės sūnus, Hator vyras. Žemiškoje plotmėje jį įkūnija faraonas. Kiekvienas Horo vaikų atitinka vieną esminių žmogaus būties elementų: Amsetas – kaDuamutefas – baKebeksenufas – mumijąApepis (Hapis) – širdį.

Svarbiausi Horo aspektai:

  • Horas Vyresnysis (Her Uergr. Haroeris) – abiejų akių Horas. Ra sūnus Seto brolis. Šviesos pradas, amžinai kovojantis su Setu, kuris išplėšė Horo akis (Saulę ir Mėnulį). Faraonų protėvis.
  • Dangiškasis Horas Behdetis – sparnuotas Saulės diskas ir sakalas. Seto priešininkas. Garbintas Edfu miesto šventykloje.
  • Horas Jaunesnysis (Her-sa-isetgr. Harsiesis) – Izidės sūnus. Abiejų Egipto žemių suvienytojas ir viešpats, kurį įkūnija kiekvienas faraonas. Kūdikio pavidalu jis vaizduojamas kaip pirštą žindantis vaikas. Suaugusio vyro pavidalu – keršytojas už tėvą Ozyrį. Kovoja prieš Setą. Iki Naujosios karalystės Horas ir Setas – kosmologinė pora.

Horai kaip archajiški medžioklės dievai, garbinti daugelyje Aukštutinio ir Žemutinio Egipto nomų. Žmogus, užmušęs šventąjį paukštį, būdavo baudžiamas mirtimi, o negyvus paukščius balzamuodavo ir laikydavo specialiuose nekropoliuose.

Ilgainiui atskiri Horai susiliejo į vieną dievą Horą, kuris nuo Senosios Karalystės laikų iki pat krikščionybės įsigalėjimo buvo garbinamas kaip dvi pagrindinės hipostazės – Horas kaip Ozyrio ir Izidės sūnus (Horsaisetas), garbintas visame Nilo slėnyje ir kaip Bechdeto Horas, kuriam būdingas glaudus ryšys su Aukštutinio Egipto miestu Bechdetu (Adfumi) ir nesutrukdė šiai hipostazei paplisti po visą Egiptą.

Denderoje (pietiniame Egipte) dar graikų – romėnų laikais Horas kartu su žmona Hator ir jų sūnumi – muzikos dievu Ihiu – sudarė triadą.

Horo ryšį su mirusiųjų kultu, požemio viešpatija liudija Horo vaikai – sūnūs AmsetasChapasKebeksenufas ir Duamutefas, kurių pagrindinė funkcija – saugoti Ozyrį ir kiekvieną mirusįjį nuo Seto ir jo svitos. Horo vaikams suteikiamas svarbus vaidmuo mirusiųjų kulto ceremonijoje: jie dalyvauja mumifikacijoje, saugo mirusiojo vidaus organus kanopose – induose, ant kurių dangtelių pavaizduoti Horo sūnų simboliai. Kanopoje su paviano galva (Duamutefo simbolis) buvo laikomas skrandis, kanopoje su sakalo galva (Kebeksenufo simbolis) – žarnos, kanopoje su šakalo galva (Chapo simbolis) – plaučiai, o su žmogaus galva (Amseto simbolis) – kepenys.

„Sakmės apie Bechdeto Horą, Sparnuotąją saulę“. Sakmėje pasakojama, kad Horas lydi savo tėvą saulės dievą Ra kelionėje Nilu ir pirmasis pamato Ra priešus – krokodilą ir hipopotamą. Horas nugali Ra priešus ir už tai pelno dievų pagyrimą ir imamas vadinti Sparnuotąja saule. Sakmės tęsinyje Bechdeto Horas pavirsta Horu – Ozyrio ir Izidės sūnumi. Tai liudija abiejų Horo hipostazių artimumą, taip pat soliarinių mitų sąsajas su valdovo mitais.

Horas helėnų tapatinamas su Apolonu.

 

Hu  – pirmojo žodžio dievifikacija. Valdžia, sumanymą įgyvendinantis arba idėją išreiškiantis dievo Žodis.

Hu reiškia amžinybę. Manoma, kad vardas kilo iš gilaus kvėpavimo. Atumas masturbuodamasis ejekuliacijos metu ištarė kūrimo žodį, kuris sukūrė Eneadą. Vėliau Atumas padalino savo aspektą sukurdamas Hu ir Saa, išminties dievifikaciją. Dėl bendro gimimo Hu ir Saa laikomi artimais draugais.

Faraonai siedami save su kūrimo aspektu, kartais Hu vaizduodavo kaip sfinksą, sėdintį žmogų – liūtą, liūtą. Didysis sfinksas vaizduoja Hu. Atumui ir Ra suliejus į vieną dievą ir tapus Atumu Ra, Hu tapo Ra palikuoniu, dažniausiai taip ir buvo minimas

 

Huhas arba Hauhetė – amžinybės sudievinimas, aprašytas Ogdoad. Vardas reiškia nesibaigiamumą. Huhas ir Hu, kuris yra aprašomas Eneadoje, yra skirtingi dievai, nors kartais Huhas vadinamas Hu. Huhas yra dvilytė dievybė, kurios moteriškasis pavidalas yra Hauhetė.

Kaip ir kitų Ogdaod koncepsijų, jo vyriškasis pavidalas dažnai vaizduojamas varle, ar žmogumi varlės galva, o jo moteriškasis pavidalas – gyvate ar moterimi gyvatės galva.

Paprastai vaizduojamas tūpintis, rankose laikantis palmės stiebą (ar vienoje rankoje), kartais su palmės stiebu plaukuose. Palmės stiebas simbolizuoja ilgą gyvenimą. Kiekvieno palmės stiebo apačioje buvo po Šen žiedą, reiškianti amžinybę. Heroglifuose Huho vardas atitinka vieno milijono reikšmę, egiptiečių matematikoje milijonas buvo prilyginamas begalybei.

 

Imhotepas („Ateinantis su šviesa“, ang. – Imhotepegip. – ii-m-ḥtp) – egiptiečių architektas. Gydytojas, raštininkas, žynys, astrologas, poetas, viziris, šventikas ir vyriausiasis patarėjas, gyvenęs 26352595 m. pr. m. e. (kai kuriais šaltiniais 2667–2648), po savo mirties tapęs Egipto medicinos dievu. Žymiausias jo kūrinys – pirmoji laiptuota piramidė pasaulyje (Džoserio piramidė).

Imhotepas – mitais apipinta asmenybė, per savo gyvenimą buvo įvaldęs ne vieną profesiją, bet geriausiai jis yra žinomas kaip pirmas tikras architektas istorijoje, suformavęs architektūrą kaip mokslą bei amatą. Ir tai yra suprantama, žinant, kad jis yra kilęs iš Mendes provincijoje gyvenusios Khreduonkhos (Khredu – ankh) bei architekto Kanoferio šeimos (nors jis taip pat yra kildinamas iš Egipto mitologijos veikėjo Ptacho (Ptach)). Gimęs Ankhtovės miestelyje, Ineb-Hedj (Memfio) pakraštyje jau būdamas mažų dienų Inhotepas pasižymėjo išskirtinėmis vadovavimo savybėmis bei žingeidumu.

Džoserio piramidė – pirmoji pasaulyje piramidė bei seniausias akmeninis monumentinis pastatas žinomas šiais laikais. Ji buvo pastatyta apie 26302611 m. pr. m. e. Sacharos dykumoje pagerbti trečiosios dinastijos Egipto karalių bei pirmąjį vadinamosios Senosios Karalystės valdovą Džoserį. Imhotepas pirmą kartą istorijoje panaudojo akmeninės-luitinės statybos būdą (anksčiau buvo statoma iš džiovintų molio plytų) ir sukūrė šedevrą, kuriuo stebisi net šių laikų technologai – šešių mastabų, 62 metrų aukščio, apie 900 000 tonų sveriantį statinį bei visą jį supantį kompleksą.

Nors dar nėra galutinai įrodyta, bet, ko gero, yra išlikęs dar vienas Imhotepo suprojektuotas kūrinys: Sekhemkheto (Sekhemkhet) nepabaigta piramidė. Jo vardas yra įrašytas ant šiaurinės paradinės statinio sienos.

Manoma, jog Imhotepas yra garsiojo Edvino Smito Papiruso, pirmojo žmonijos istorijoje medicininio dokumento, autorius, taip pat Memfio medicinos mokyklos įkurėjas. Dar tris tūkstančius metų po jo mirties Egipte jį garbino kaip gydymo dievą, o graikai jį tapatino su savuoju medicinos dievu Asklepijumi.

Miręs prieš puspenkto tūkstančių metų Imhotepas su savim nusinešė ir paslaptį, kaip buvo pastatytos pirmosios piramidės Žemėje. Archeologai, karštligiškai ieškantys jo kapavietės, mano, jog ta paslaptis glūdi kartu su jo mumija. Filosofijos daktaras, vienas žymiausių Gizos piramidžių tyrinėtojų bei Egipto paminklosaugininkų Zahi Hawass teigia, kad „jeigu Sakaros paslaptys atskleis Imhotepo kapavietę, tai būtų pagrindinis šimtmečio atradimas, apie kurį kalbėtų visi ir visur“. Ir yra pagrindo manyti, kad Imhotepas buvo palaidotas šalia savo šedevro bei faraono, kuriam tarnavo, kapo. Džoserio piramidę supančios teritorijos yra tapusios nuolatinėmis kasinėjimo vietomis ir, nors buvo surasta nuorodų, galinčių atskleisti Imhotepo kapavietę, šio pusiau dievo, pusiau žmogaus paskutinio atilsio vieta vis dar lieka paslaptis.

 

Izidė (IsiAsetOsetIset) (gr. IsisIsidoslot. IsisIsidis)  – viena populiariausių dievybių. Derlingumo, vandens ir vėjo, motinystės deivė. Ozyrio „sostas“, žinanti slaptąjį Ra vardą. Moteriškumo ir šeimyninės ištikimybės simbolis. Laivininkystės, magijos, civilizacijos globėja, įsteigusi įvairias socialines institucijas, išmokiusi moteris amatų.

Vėlesniais laikotarpiais Izidė suvokiama kaip didžioji deivė Motina, kaip moteriškasis aukščiausiojo dievo aspektas arba visa dieviškoji tikrovė (panteos). Ją simbolizuoja Sirijus (Sopdet žvaigždė), kurios pakilimas žymi Nilo potvynio pradžią.

Ilgainiui įsitvirtino ir visuotinai paplito Heliopolio religinio spekuliatyvinio mokymo teiginys, kad Izidė yra pirmoji žemės dievo Gebo ir dangaus deivės Nut dukra, dievo Ozyrio sesuo ir žmona, dievo Horo motina.

Pirmasis Izidės kulto centras buvo Buto miestas (Nilo deltoje), kur Izidė garbinta kaip dangaus deivė ir vaizduota moterimi su karvės galva arba moterimi su karvės ragais.

Apie Izidės ryšį su Delta liudija mitas „Izidė ir Horas Deltos pelkėse“. Vėliau Izidė tapo viso Egipto ir visų egiptiečių deive, nors pagrindinis jos kulto centras buvo Abidas (pietinis Egiptas). Veikiant sinkretizmui, Izidė buvo prilyginta deivėms HatorNut ir kt., bet ji visada išlaikė savitumą, atributus bei funkcijas ir nesusiliejo nė su viena iš deivių. Izidė buvo susijusi su keliais dievais – su MinuPtachu. Dažniausiai Izidė ikonografijoje vaizduojama dviguba Abiejų Egiptų (Aukštutinio ir Žemutinio) karūna vainikuota moterimi su kūdikiu Horu rankose. Ji – egiptiečių Madona. Izidė abuvo garbinama visame derlingajame pusmėnulyje (nuo Egipto iki Šumero) kaip deivės: Astartė (finikiečiai), Ištar (asirai ir babiloniečiai), Artemidė (graikai), Kibelė (trakai ir frigai).

Ypač populiarus Izidės kultas tapo pirmaisiais mūsų eros amžiais, prasidėjus antikos pasaulio saulėlydžiui, kai sumažėjo saugumas ir stabilumas, ėmė stigti atsidavimo ir pasiaukojimo. Tada Izidės kultas paplito visoje Romos imperijoje. Romėnų rašytojas Apulėjus (apie 125–180 m.) apibūdino Izidę kaip gamtos motiną, visa ko valdovę, kurią „pripažįsta visas pasaulis, garbina įvairiomis apeigomis, vadina įvairiais vardais“, nors iš tikrųjų Izidė yra „una quea est omnia“ (viena, kuri yra viskas).

Izidė atlieka keletą funkcijų. Valdovo mituose Izidė veikia kaip pasiaukojanti Horo motina, Ozyrio mitų cikle ji yra ištikimo Ozyrio sesuo ir žmona. Abiejų šių ciklų genetinis, semantinis, funkcinis ir siužetinis artimumas sąlygoja panašią Izidės veiklą juose ir leidžia pateikti jų apžvalgą.

IV a. pr. m. e. kūrinyje „Izidės ir Neftidės raudų giesmė“ pasakojama, kad Setui nužudžius Ozyrį, Izidė ir jos sesuo Neftidė suranda Ozyrio kūną ir aprauda jį. Izidė rauda: „Aš moteris, miela savo broliui (Ozyriui), tavo žmona ir tavo motinos sesuo. Sugrįžk kuo greičiau pas mane! Trokštu regėti tavo veidą, kai ilgai nematau jo, tamsa užgula mane, nors Ra ir šviečia danguje“. Izidė stebuklingai pastoja ir pagimdo mirusio Ozyrio sūnų Horą. Kad išvengtų Seto persekiojimo, Izidė su mažuoju Horu pasislepia Deltos pelkėse, o ten jam įkanda gyvatė (požeminio pasaulio ir mirties įsikūnijimas) ir Horas miršta. Suglumusi Izidė šaukiasi pagalbos, ateina aplinkiniai žvejai, bet niekas negali atgaivinti Horo. Pagaliau pasirodo išmintinga krašto šeimininkė – deivė Uto, kuri pasako, kad reikia išaiškinti Horo ligos priežastį. Izidė, įkišusi nosį į Horo burną, nustato, kad jam įgėlė gyvatė. Izidė su išminties dievu Totu ir kitais dievais atgaivina Horą.

Kai Horas užauga, pasakojama tekste (XXI a. pr. m. e.), sąlygiškai vadinamame „Horo ginčas su Setu“, Izidė ateina į dievų sueigą ir pareikalauja, kad dievai paskirtų Egipto valdovo sostą teisėtam Ozyrio įpėdiniui Horui. Su Izidės reikalavimu sutinka dievas Šu, bet kiti dievai nepritaria šitokiam sprendimui, nes bijo Seto grasinimų: „Pačiupęs savo lazdą, sveriančią 4500 debenų (1 debenas – 91 g), kasdien nudobsiu vieną iš jūsų“. Tačiau Izidei pavyksta apgauti Setą. Pavirtusi dailia mergina, ji papasakoja Setui išgalvotą istoriją apie svetimšalį, kuris klasta atėmė iš piemens jo gyvulius, o kai Setas pasipiktina šitokia nedorybe, pesliupavirtusi Izidė taria Setui: „Apraudok save! Nes juk tavo lūpos ištarė šitai (t. y. pasmerkė nedorybę), o tavo protas pasmerkė tave“. Ir tolesniuose įvykiuose, pvz., Horo dvikovoje su Setu bei kt., Izidė aktyviai padeda sūnui.

Plutarcho Chaironiečio pasakojime Izidė, ieškodama Seto nužudyto Ozyrio kūno, nuvyksta į Biblą pas karalienę Astartę, pargabena kūną, bet Setas jį sukapoja į 14 dalių ir išmėto po visą Egiptą. Izidė surenka išbarstytas dalis ir suvienija, tačiau pritrūksta falo, kurį prarijo žuvis. Izidė atlieka pirmąjį balzamavimo ritualą, o jai padeda Anubis, jos sesuo Neftidė ir Totas. Izidė pastoja nuo dausose atgaivinto Ozyrio ir jiems gimsta Horas, kurio pastangomis prisikelia Ozyris.

Izidė yra ir toji, kuri nugalėtąjį Setą surištą nugabena pas Atumą, ir toji, kuri paskelbia Horo pergalę.

Izidė helėnų tapatinamas su DemetraiHeraiSelenai, vėliau, suliejus ją su HatorAfroditei.

 

Kadeš – vaisingumo, sekso deivė. Semitų kilmės deivė, kilusi iš Sirijos, Naujosios karalystės laikotarpiu buvo įtraukta į Egipto dievų panteoną. Jos vyras Rašefas įtrauktas į panteoną Viduriniosios karalystės metu. Panteone tapo vaisingumo dievo Mino motina. Su vyru Rašefu ir sūnumi Minu sudarė triadą. Dėl akivaizdžių priežasčių tapo populiari deivė, jos varžovė – deivė Hator, kuri tuo metu buvo garbinama kaip malonumų deivė. Galiausiai nugalėjus Hator, Kadeš tapo jos aspektu.

Kadeš buvo vaizduojama nuoga moterimi, stovinčia ant liūto nugaros, su mėnulio pjautuvu virš galvos, kuris simbolizuoja naktį. Dešinėje rankoje laikanti gyvates, kurios simbolizuoja vyro varpą, o kairėje – lotoso žiedą, kuris reiškia vulvą.

 

Kebeksenufas – vienas iš keturių Horo sūnų. Vaizduojamas žmogumi su sakalo galva. Siejamas su magija ir mirtimi nuo nuodų. Su globėja skorpionų deive Serket saugojo žarnyną. Jo simbolis mumija.

 

Kukas arba Kauketė („tamsa“) – pirmapradės tamsos koncepcijos personifikacija Ogdoad kosmogonijoje. Kadangi buvo tamsos simbolis, ji reiškė neaiškumą, nežinomybę, chaosą. Kaip koncepcija, Kukas buvo androgeniškas dievas, jo moteriška forma – Kauketė. Kauket – žodžio „Kuk“ moteriška forma. Kukas/Kauketė kaip ir kitos 3 dualistinės Ogdoad dievybės, buvo vaizduojamos vienodai. Vyriška forma varle arba žmogumi varlės galva, o moteriška forma gyvate arba moterimi gyvatės galva.

 

Maat  – viena autoritetingiausiųjų deivių. Egiptiečių kalba žodis „maat“ reiškia sudėtingą vaizdinių visumą, į kurią įeina tiesa ir teisingumas, teisinė tvarka, etinės normos bei dieviškieji įstatymai, kuriuos lemia gamtoje, dievųpasaulyje ir žmonių visuomenėje galiojančios imanentinės taisyklės bei dėsniai. Deivė Maat yra šios sąvokos interpretacija, Saulės dievo Ra duktė ir išminties dievo Toto žmona.

Ikonografijoje vaizduota moterimi, sėdinčia ant žemės pariestomis po savimi kojomis (raštininko poza). Maat simbolis yra stručio plunksna. Senosios Karalystės laikais Maat buvo būtinas faraono titulavimo komponentas, o faraono vyriausiasis valdininkas (čati) laikydavo save Maat žyniu.

Prasidėjus religijos etizavimo procesui Naujosios Karalystės epochoje, sustiprėjo Maat ryšys su Ozyrio pomirtiniu teismuMirusiųjų knygoje sakoma, kad pomirtinis teismas vyksta Abiejų Maat salėje. Ten stovi svarstyklės, ant vienos jų lėkštelės dedama mirusiojo širdis, ant kitos – Maat statulėlė arba stručio plunksna. Jeigu svarstyklės išlaiko pusiausvyrą, mirusysis išteisinamas. Senovės Egipte teisėjų emblema buvo Maat statulėlė.

 

Maašas (MihosMiisisMahas) – karo dievas liūtas. Pirmą kartą pasirodo Naujoje karalystėje. Manoma, kad jis buvo nevietinės kilmės. Rasta įrodymų, kad tai galėjo būti Nubijos dievo liūto Apedemako kopija. Dažniausiai buvo kreipiamasi į dievą – „Žudynių valdove“.

Vaizduojamas žmogumi liūto galva, retkarčiais su dviguba Egipto karūna, laikantis peilį. Kartais vaizduojamas šalia lotusų puokštės, tačiau taip pat buvo vaizduojamas ir naikinantis grobį.

Vardas užrašomas liūto hieroglifu, reiškiančiu išdidumą, jėgą, galią, kadangi šios savybės buvo priskiriamos liūtui. Dievai ir deivės liūtai buvo siejami su faraonais, buvo Egipto globėjais. Buvo laikomas Bastos, Žemutinio Egipto globėjos, sūnumi ir Egipto globėju. Kulto centrai buvo Leontopolis ir Per-Bastas, kadangi buvo Bastos sūnus. Jo tėvu laikomas Ptachas arba Ra (tuo metu jau Atumas ir Ra buvo susilieję į vieną dievą Atumą-Rą). Buvo manoma, kad kiekvienos Ra naktinės kelionės metu jis kaudavosi su savo tėvo priešu Apopu. Maašo epitetai: „Žudinių viešpats“, „Peilio valdytojas“, „Radonasis dievas“. Leontopolyje prijaukinti liūtai buvo laikomi Maašo šventykloje.

 

Mafdet (Maftet) – teisingumo, egzekucijos personifikacija. Buvo siejama su karalių šalių ir šventųjų vietų apsauga bei apsauga nuo nuodingų gyvūnų.

Kadangi skorpionus, gyvates ir kitus nuodingus gyvūnus naikino kačių šeimos žinduoliai, tai Mafdet buvo vaizduojama kaip deivė katėpantera ar mangusta. Tiksliai, kuriuo gyvūnų buvo vaizduojama nėra žinoma. Jos vardas atspindi katinišką vaizdavimą, reiškia „greitai bėganti“. Buvo vadinama Gyvačių žudike.

Mene vaizduojama kačių šeimos žinduoliumi, ar moterimi katės galva, kartais plaukų kasa baigiasi skorpionų uodegomis. Taip pat vaizduojama kate bėgančia budelio ginklu į viršų. Buvo sakoma, kad Mafdet išplėšia nedorėlių širdis, kurias nuneša faraonui prie kojų, panašiai kaip naminės katės nuneša savo laimikį šeimininkui. Naujosios karalystės metu vaizduota Duato teismo vykdytoja.

Jos kultą pakeitė Bastos, kitos deivės katės, kultas, kuri buvo įsivaizduojama faraono sergėtoja.

 

Mandulis – nubiečių kilmės dievas. Jam skirtas kultas gyvavo Filajėje EgipteRomėnų laikais garbintas kaip saulės ir dangaus dievas.

 

Meretsegerė (taip pat MertsegerėMersegerėMeresegerė) – deivė kobros pavidalu. Vaizduota kaip žiedais susirangiusi kobra, kobra moters galva arba kartais net trigalvė kobra – su kobros, moters ir peslio galvomis. Ypač retai buvo vaizduota ir moters figūra. Kartais buvo tapatinama su Hatore (Vakarų deive) ar net Ptachu (buvusiu kapų statytojų globėju). Jos kultas gyvavo tik Tėbų apylinkėse ir po visą Egiptą neišplito.

Meretsegerės vardas reiškia Mylinti tylą (mr – meilė, besibaigianti moteriškos giminės galūne -tsgr – ramybė) ir pradžioje ji buvo dykumos pavojų suasmeninimas. Kadangi jos vardo pirmas skiemuo toks pats kaip piramidės, pradėta laikyti, kad ji gyvena al-Kurno, piramidės formos kalno, esančio šalia Karalių slėnio, viršūnėje. Senovėje pats kalnas vadintas jos vardu ir ji buvo jo personifikacija. Pati deivė taip pat vadinta ir Dehenet Imentet (Vakarų viršūnė).

Tikėta, kad ji saugo faraonų kapus nuo plėšikų. Kartu ji buvo kapų statytojų, gyvenusių Deir al-Medinoje, globėja, tačiau bausdavo (geldama arba apakindama gyvatės nuodais) tuos, kurie nusikalsdavo. Todėl kaimo gyventojai statė jai skirtas šventyklasir stelas. Viena didesniųjų šventyklų buvo į pietus nuo Deir al-Madinos prie kalnų tako į Karalienių slėnį. Meretsegerės kultas sparčiai nunyko po 21 dinastijos, kai faraonus liautasi laidoti Karalių slėnyje.

 

Minas – senovinis vaisingumo dievas, skatinantis žmonių gimimą ir gyvulių veisimąsi, keliautojų, karavanų globėjas. Buvo vienas populiariausių dievų. Ikonografijoje Minas vaizduotas kaip vyras, ant kurio galvos karūna su dviem plunksnom, viena jo ranka pakelta, o kitoje – erekcijos būsenos falas. Tai neabejotinai vienas seniausių Egipto dievų. Jo atributu buvo laikomos Egipto sėjamosios salotos, kurios laikytos afrodiziaku.

Mino garbei buvo švenčiama derliaus nuėmimo šventė, kurios metu faraonas auksiniu pjautuvu supjaudavo pirmąjį pėdą. Naujosios Karalystės laikotarpiu buvo pagerbiamas faraono karūnavimo ceremonijose, nes buvo manoma, kad Minas užtikrins faraonui seksualinę energiją ir vaisingumą ir padės susilaukti sūnaus, sosto paveldėtojo.

Pagrindinis Mino kulto centrai buvo Akhmimas (Ipu) ir Koptas (Gebtiu), kur kartu garbinta jo žmona Izidė ir sūnus Horas. Koptas buvo svarbus karavanų prekybos centras, todėl Minui buvo priskiriamos ir prekybos karavanų bei pirklių globėjo funkcijos. Vykstant sinkretizmui, Minas imtas tapatinti su Horu, Sebeku. Viduriniosios Karalystės laikais Horo ir Mino identitai atsiskyrė, Minas susiliejo su Amonu ir įgavo dievo demiurgo, Visatos kūrėjo ir „dievų valdovo“ bruožų, kurie buvo anksčiau buvo priskiriami Amonui.

Graikai Miną tapatino su savo dievu Panu, todėl Achmimo miestą vadino Panopoliu.

 

Mentu (Montas – „klajoklis“) karo dievas. Monto šventasis gyvūnas buvo sakalas, vadinamas dievu sakalu.

Mentu vaizduojamas žmogumi su sakalo galva arba buliaus galva, kurią puošia dvi žydros plunksnos ir saulės diskas. Sakalas simbolizuoja dangų, bulius – jėgą ir karą. Jo atributai buvo įvairūs ginklai: ietis, rytietiškas kardas, peiliai, lankas ir strėlė. Hermontyje (pietiniame Egipte) Mentu siejamas su baltu jaučiu juodu snukiu vadinamu Bakha. Mentu simbolizavo jėgą, vyriškumą ir pergalę. Siejamas su įnišusiu buliumi, kadangi reiškė jėgą ir karą.

Pradžioje buvo deginančiu saulės poveikiu ir dėl to sietas su Ra bei vadinamas Mentu-Ra. Dėl siejimo su destrukcine Saulės galia buvo įsivaizduojamas kaip karys ir galiausiai tapo karo dievu. Iš pradžių Mentu kulto centras buvo TėbaiHermontis,Todas ir Medamudas, todėl tekstuose minimi „keturi Mentai, sujungti į vieną“. Pagrindinė Monto funkcija – užtikrinti faraono pergalę kovoje su priešu. Vėliau Mentu kultas išliko tik Metamunde. Karingi Viduriniosios karalystės 11-osios dinastijosfaraonai XXI a. pr. m. e. laikė Mentu vienu pagrindinių panteono dievų, taip pat savo „asmeniniu dievu“, kurio vardas buvo sudėtinė faraono vardo dalis, pvz., Mentuchotepas („Mentu patenkintas“). Vykstant sinkretizmo procesui, Mente susiliejo suAmonu, nors dar XIII a. pr. m. e. kūrinyje „Pentauro poema“, kur aprašytos faraono Ramzio II kautynės su hetitais, apie faraoną sakoma, kad „savo jėga jis prilygsta Mentu jo galybės valandą“. Garsiame pasakojime, kuris aprašo Kadešo mūšį, sakoma Ramzis II pamatė savo priešus ir „įniršo kaip Mentu, Tėbų valdovas“. Egipto didieji karaliai – generolai vadinosi Galingaisiai buliais, Mentu sūnumis.

 

Muta (Mutegiptiečių mitologijoje – deivė, dievo Amono žmona ir dievo Chonso motina. Pradžioje buvo Ogdoad kosmogonijos deivės Naunetės titulas, kuri įkūnijo pirmapradį vandenį iš kosmoso.

Mutos šventasis gyvūnas – karvė, bet kaip Mutos įsikūnijimas garbintas ir peslys.

Nors Muta buvo vietinė Tėbų dievybė, tačiau epitetas „pramotė“ rodo artimumą su kitomis deivėmis motinomis. Tai skatino Mutos identifikaciją su BastaNut ir kitomis senovės egiptiečių deivėmis. Katės Bastet ir liūtės Sekhmet atitikmuo. Buvo vadinama tokiais vardais: Pasaulio motinaRa akisDeivių karalienėDangaus poniaDievų motinaGimdančiojiGimusi iš nieko.

Muta graikų mitologijoje tapatinama su Hera.

 

Neftidė (NebetetaNebt-hetNibt-haNebt-hu) (graik. Nebhthuslot. Nebhthys)  – mirties deivė, viena iš devynių eneados dievybių. Atstovauja orą.

Antroji žemės dievo Gebo ir dangaus deivės Nut dukra, Seto žmona. Pagal vieną iš variantų Anubio motina. Neftidė – nederlingų žemių personifikacija.

Vaizduojama kaip sakalas arba kaip moteris dažniausiai ištiestais sakalo sparnais, simbolizuoja apsaugą. Jos vardas reiškia „rūmų valdovė“, todėl būna su hieroglifais neb (krepšys) ir het (namai, rūmai).

Manoma, kad Neftidė nebuvo garbinama ir neturėjo savo kulto centro, ji buvusi sukurta kaip būtinas eneadai dievo Seto moteriškos lyties atitikmuo. Šią prielaidą patvirtina tai, kad mitų apie Ozyrį centre Neftidė veikia ne su Setu, o su Izide, be to, būdama ne savarankiškas personažas, o tik Izidės bendražygė. Pagal būdą artima Setui ir priešiška Izidei bei Ozyriui.

Izidė plaukia dieniniu Saulės laivu, o Neftidė – naktiniu. Nugirdžiusi Ozyrį, slapta nuo jo pastoja ir pagimdo Anubį. Su seserimi Izide saugo Ozyrio mumiją.

Viename iš mitų Neftidė lydi Ozyrio ieškančią Izidę, kartu su ja aprauda Ozyrį. Minima senovės graikų rašytojo Plutarcho traktate „Apie Izidę ir Ozyrį“.

Neftidė helėnų tapatinama su Afrodite ir Nike.

 

Neitė (NeithNeitegiptiečių mitologijoje – karo, medžioklės ir audimo deivė. Vakarinės Nilo deltos miesto Saisio (Sajo) valdovė ir globėja. Dar vadinama Tehenut (libiete). Didžiosios deivės pavidalu ji yra „viskas, kas buvo, kas yra ir kas bus“. Dievųmotina, išaudusi visą pasaulį.

Ogdoad teologijoje apibūdinama kaip belytė pirmapradžio vandens personifikacija. Nors minimas ir jos dvilytiškumas. Aprašoma kaip dievo Ra motina. Pasirodo dangiškosios karvės pavidalu, kartu su deive Selket saugo Ozyrio mumiją.

Jos simboliai yra pats Saisio miestas ir dvi ant gyvulio odos arba skydo sukryžiuotos strėlės.

Ankstyvojoje formoje buvo sakoma, kad karo deivė prisakiusi kariams pasigaminti ginklus ir saugojusi mirusių karių kūnus.

Neitė buvo Horo sūnaus Duemutefo saugotoja.

Neitė helėnų tapatinama su Atėne.

 

Nekhbetė – vietinė deivė, globojusi Nekhbeto miestą. Vaizduojama kaip grifas ar peslys. Nekfbetės žynės buvo muu (motinos), kurios nešiodavo apdarą iš grifo plunksnų.

Vėliau, kaip ir deivė Vadžetė, tapo faraonų globėja, Aukštutiniojo Egipto personifikacija ir Nilo dievo Hapio žmona. Jai priklausė seniausias Egipto orakulas – Nekhbetės šventykla Nekhbeto mieste, dar žinomame Nekropolio pavadinimu.

Mene vaizduojama kaip baltas grifas (reiškia apsivalimą) faraono karūnos priekyje. Dažniausiai vaizduojama sparnais apgaubusi karališką paveikslą, naguose įsikibusi ankhą. Kaip faraonų globėja buvo laikoma faraonų dieviškojo aspekto motina. Apibūdinama kaip Motinų motinaDidžioji karvė Nekhbetė, kuri vaizduojama su labai didelėmis krūtimis.

 

Nunas (NaunetėNaun) (graik. Nuegiptiečių mitologijoje – dievybė, pirmykščių vandenų, pasaulinio okeano ir pirmykščio Chaoso personifikacija. Visų dievų Tėvas, kartais turintis moterišką „Nounet“ aspektą.

Vaizduojamas pirminių vandenų pavidalu. Kosmose jį atspindi naktinė Duato pusė, į kurią nusileidžia „mirusios“ žvaigždės.

Nunas – nenusakomas, nesuvokiamas ir negarbinamas.

Savo ruožtu Hermopolio religiniame spekuliatyviniame mokyme apie ogdoadą Nunas ir jo moteriškos lyties antrininkė Naunetė, kuri įkūnija pirmykštį okeaną kaip vieną iš Visatos pradmenų ir pirminių elementų.

Pasak kosmogoninių ir teogoninių mitų, iš Nuno atsirado visatadievai ir žmonės.

Pasaulio sukūrimo mito Heliopolio variante sakoma: „Aš (Ra), sukūriau Žemę ir Dangų iš Nuno, iš nebūties“.

Senovės egiptiečių panteone Nunas buvo sukurtoji dievybė, kurią stengtasi konkretizuoti senovės egiptiečių mitografijoje, nurodant jos vietą ir vaidmenį dievų šeimoje, pvz., eschatologiniame mite „Žmonių sunaikinimas“ Ra laiko Nuną dievų sueigos pirmininku, vadina jį „vyriausiasis iš dievų, iš kurio esu kilęs“. Nunas atsako: „Sūnus mano Ra, dievas, kuris yra didingesnis už savo kūrėją, už tuos, kas jį sukūrė“. Tai rodo, kad Nunas nepretenduoja į aukščiausią dievų panteono vietą.

 

Nut (NutaNutėNiNe)  – dangaus deivė. Epitetas Didžioji žvaigždžių motina liudija jos artumą kitoms deivėms motinoms: Mut ir Hator.

Heliopolio Eneadoje Nut buvo oro dievo Šu ir drėgmės deivės Tefnut dukra. Žemės dievo Gebo sesuo ir žmona, Ozyrio ir IzidėsSeto ir Neftidė motina. Ra motina ir duktė.

Vaizduojama kaip kosminė karvė, kurios papilvė nusėta žvaigždėmis. Ant savo nugaros nešanti Ra laivą: keturios karvės kojos, tai keturi Dangaus stulpai ir keturi tiesos ramsčiai.

Dar vaizduojama kaip nuogos moters kūno pavidalo skliautas, po kuriuo guli Gebas, o visą žvaigždėtą Nut kūną iškėlęs laiko dievas Šu, atskirdamas Dangų ir Žemę, t. y. Nut ir Gebą. Saulė leidžiasi į Nut burną, teka iš jos įsčių, o jos kūnas yraduatas – dausų ir sielų transformacijų pasaulis. Kadangi deivė Nut simbolizuoja horizontą, Žemę ji liečia tik rankų ir kojų pirštų galiukais, o jos vyras Gebas guli po ja, stovinčiu falu nukreiptu į ją.

Nut vardo hieroglifas reiškia „vandens puodynė“, manoma, kad tai gali būti susiję ir su vaisingumu.

„Piramidžių tekstai“ rodo Nut ryšį su pomirtiniu pasauliu, nes ji pakelia mirusiuosius į dangų, taip pat saugo laidojimo rūsius. Sarkofagų dangčių vidų dažnai puošia Nut atvaizdas kaip moters, iškeltose rankose laikančios saulės diską.

Pradžioje buvusi dienos deivė, vėliau tapo dangaus personifikacija.

Pagal archajišką kosmogoninį mitą, iš Nut gimė saulė ir žvaigždės, ji tvarko jų judėjimą dangaus skliaute, bet kas vakarą Nut praryja savo vaikus – dangaus šviesulius, o kas rytą vėl juos pagimdo. Saulė Ra kiekvienos savo kelionės pabaigoje, po saulėlydžio, įeina į Nut burną ir kiekvieną rytą atgimsta iš Nut vulvos, tada pateka saulė. Todėl Gebas susipyksta su Nut, dievas Šu atskiria žmoną nuo vyro, palikdamas Gebą apačioje, o Nut pakeldamas į viršų.

Dieną Nut ir jos vyras Gebas, Žemės dievas, būna atskirai, tačiau kiekvieną vakarą Nut nusileidžia į Žemę jo aplankyti ir dėl to sutemsta.

Nut helėnų tapatinama su Rėja.

 

Oziris (AsarAusarUsiri) (graik. OsirisOsiriosOsiridoslot. OsirisOsiridis)  – mirties, pomirtinio pasaulio ir derlingumo dievas, pirmasis visos žmonijos karalius. Ketvirtasis iš dievų (po RaŠu ir Gebo), valdančių Egiptą. Atlieka civilizacijos steigimo funkcijas.

Oziris atliko įvairias funkcijas, susijusias su metų laikų kaita, su jo, kaip augančio grūdo, augalijos pasaulio ir derlingumo dievu, kuriam mirus, prasideda „sausros“ sezonas, o vėl prisikėlus – gamtos atgimimas. Ozirio kūnas-šventykla yra dausų pasaulis, kurio dėka palaikomi gamtos kalendoriniai ritmai.

Oziris yra pirmagimis dievų Gebo ir Nut sūnus, dar gimstant paskelbtas „visų viešpačiu“. Deivės Izidės (Aset) brolis bei vyras. Horo Jaunesniojo tėvas. Dievo Seto bei deivės Neftidės brolis.

Kulto srityje reiškiasi šventojo jaučiopaukščio „Bennu“Džed stulpo pavidalais. Džed stulpas simbolizuoja prisikėlimą, tai Ozirio stuburas, falas, kosminio medžio kamienas ir pasaulio ašis. Ozirį simbolizuoja visasOriono žvaigždynas arba viena jo žvaigždė.

Oziris vaizduojamas kaip karališkoji mumija žaliu veidu, laikanti valdžios simbolius. Toks atvaizdas siejamas su vynuogienojaislotosu ir pasakymais: „Aš (mirusysis) – Oziris… aš gyvenu, augu kaip grūdas“. Aš – miežio grūdas. Svarbiausias paveikslo aspektas – jo, kaip mirštančio ir prisikeliančio dievo, vaizdinys, žadinantis žmogaus viltis nugalėti mirtį. Oziris susijęs taip pat su Nilu ir mėnuliu.

Kitas Ozirio paveikslo aspektas susijęs su svarbia senovės egiptiečių mentaliteto antinomija „mes – jie“, „mūsų geroji žemė – jų blogoji žemė“, „mūsų gerasis dievas – jų blogasis dievas“. Čia Oziris yra geranoriškasEgipto valdovas, o Setas – piktųjų jėgų įsikūnijimas.

Oziris glaudžiai susijęs su valdovu ir jo valdžia. Miręs faraonas yra Oziris, gyvasis faraonas – Horas.

Iš pradžių Oziris buvo Džedu miesto (Nilo deltoje) vietinis derlingumo dievas, o nuo Senosios Karalystės laikų (apie 2700–2181 m. pr. m. e.) iki pat I tūkst. vidurio pradėtas garbinti visame Nilo slėnyje. Pagrindinis Ozirio kulto centras buvo Abidosas.

Ilgainiui Ozirio populiarumas vis didėjo ir apogėjų pasiekė graikų – romėnų laikais, kai nemirtingumo troškimas tapo viena svarbiausių žmogaus mentaliteto ypatybių, skatinusių ir kitų mirštančių bei prisikeliančių dievų kulto paplitimą. Populiarumo įgijo sinkretiškas Ozirio ir Apio junginys – dievas Serapis, apie kurį romėnų istorikas Tacitas rašė, kad „tai buvo dievas, kurį ši prietaringa tauta, Aleksandrijos gyventojai, garbino labiau už kitus dievus. Vieni laiko šį dievą graikų dievu Eskulapu, nes jis gydo ligas, kiti tvirtina, jog jis yra seniausias Egipto dievas“.

Oziris uždraudžia kanibalizmą, išmoko žmones žemdirbystės (įdirbti laukus, prižiūrėti sodus ir vynuogynus), kulinarijos (kepti duoną, spausti vyną, daryti alų), amatų, gydymo meno. Pastato pirmuosius miestus iršventyklas, įveda religines apeigas, išranda muzikos instrumentų.

Lydimas TotoAnubio ir Upuato, Oziris užkariauja Aziją ir paskleidžia civilizaciją.

Vienas iš labiausiai paplitusių senovės egiptiečių mitų ciklų yra skirtas Oziriui. Pažymėtina, kad senovės egiptiečiai neturėjo suformavę vieningos Ozirio mitologijos interpretavimo tradicijos. Tai galima būtų paaiškinti dideliu šio mito populiarumu: nebuvo reikalo daryti tokio apibendrinimo, taip pat nepaprastu Ozirio daugiareikšmiškumu ir paslaptingumu, kuriuos pripažino patys senovės egiptiečiai: „Tavo esmė, Oziri, tamsesnė nei kitų dievų“.

Piktas ir pavydus Ozirio brolis Setas užmuša Ozirį, sudeda į sarkofagą arba į akacijos kamieną ir įmeta į Nilą, kuris nuneša jį į jūrą ir nuplugdo į Finikijos miestą Biblą (senuoju variantu – į Duatą arba Dangiškąjį Okeaną). Izidė suranda Ozirio kūną ir parveža į Egiptą. Tačiau Setui pavyksta sukapoti jį į 14 gabalų ir išmėtyti po visą Egipto žemę. Izidė surenka kūno dalis, pritrūksta tik vienos – falo. Anubiui ir Totui padedant, paruošia mumiją, o magijos dėka, pastoja nuo Ozirio lavono ir pagimdo sūnų Horą. Horas vėliau atkeršija už tėvą, nugalėdamas Setą ir atgaivina savo tėvą. Ozirio prisikėlimas skatina visos gamtos atgimimą, tačiau Oziris atsisako grįžti į žemę, Egipto valdymą jis atiduoda Horui, o pats lieka pomirtinio pasaulio valdovu ir mirusiųjų teismo kolegijos pirmininku.

Ozirio, kaip visa ko valdančio dievo, atitikmuo būtų graikų dievas Dzeusas ir romėnų dievas Jupiteris. Helėnų tapatinamas su Dionisu ir Hadu.

 

Ptachas (PtehPtaPtah – „atidarytojas“)  – vienas svarbiausiųjų dievų. Pasaulio kūrėjas, pagimdęs dievus, jiems įrengęs šventyklas ir pagaminęs jų kultinius kūnus iš akmens, medžio bei molio, sukūręs miestus, įsteigęs Egipto apskritis. Architektų, dailininkų, skulptorių globėjas. Jis padarė metalinę lėkštę, kuri laikoma dangaus stogu ir rojaus grindimis.

Ikonografijoje Ptachas vaizduojamas šventavietėje (naos) ant pjedestalo stovinčiu barzdotu vyru, susivyniojusiu į mumiją, laikančiu lazdą, kuri simbolizuoja gyvenimą, stabilumą ir ilgaamžiškumą.

Reiškiasi Ptah-Teneno, Ptah-Sokaro, Ptah-Sokaro – Ozyrio triados, šventojo Hapio jaučio pavidalais. Jo žmona – Sekhmeta (galia), o sūnus Nefertumas, kurį vėliau pakeičia sudievintas III dinastijos architektas, gydytojas ir išminčius Imhotepas.

Kulto centras Memfyje. Iš pradžių buvęs vietinis Memfio dievas, bet jau III tūkst. pr. m. e. Ptacho kultas paplito visame senovės Egipte.

Ptachas atstovauja saulės tekėjimą arba ką tik patekėjusią saulę. Jis priklauso dievų – kūrėjų grupei. Memfio religiniame spekuliatyviniame mokyme Ptachas yra dievas demiurgas, viso, kas egzistuoja, kūrėjas. Jis buvo „pirmasis postūmis“ kam kuriant pasaulį buvo dieviškoji mintis, o pagrindinis kūrimo instrumentas – dieviškasis žodis. Kūryba, kuri remiasi dieviškąja mintimi ir dieviškuoju žodžiu, lemia visos būties substancinę vienovę. Memfio dvasininkų kūrinyje (Memfio teologiškajame traktate) sakoma, kad Ptachas yra „kiekviename kūne, visų dievų, visų žmonių, visų žvėrių, visų šliužų ir viso, kas gyva viduje, nes jis mąsto už visus ir įsakinėja visiems, kam tik nori“. Šitoks Ptacho įsikūnijimas Visatoje bei įvairiausiuose gyviuose teikia didelių galimybių šio dievo sinkretizmui.

Ptachas tapatintas su Atumu (taip jis tapo eneados kūrėju), su Amonu ir Ra, tai liudija formulė: „Tikrai yra iš visotrys dievai – Amonas, Ra ir Ptachas. Ir nėra jiems lygių. Nematomojo Amono veidas kaip Ra, o kūnas – kaip Ptacho“. Ypač artimas Ptachui buvo vietinis Memfio chtoniškasis žemės dievas Tatenenas, ir jie susiliejo į vieną dievybę Ptachą Tateneną, garbintą kaip vaisingumo dievą.

Egiptiečių istoriko Manetono (IV a. pr. m. e. antroji pusė – III a. pr. m. e. pradžia) senovės graikų kalba parašytoje Egipto istorijoje Ptachas tapatinamas su senovės graikų amatininkystės dievu Hefaistu ir laikomas pirmuoju Egipto valdovu.

 

Ptebė – keršto dievas, garbintas Akhmino regione, centriniame Egipte. Jo vardas yra verčiamas kaip „Dangaus – Ba“, kas reiškia „Dangaus siela“ arba „Dangaus nuotaika“. Gali būti, kad Ptebė yra semitinė dievybė atkeliavusi kartu su darbininkais iš Levanto. Kildinamas nuo Pet-Ba’al, kas reiškia „Dangaus viešpats“. Akstyvieji krikščionys Ptebę sulygino su graikų Kronu.

 

Ra  – saulės dievas, vienas svarbiausių dievų, polifunkcionalus dievas, dievas kūrėjas. Simbolizuoja dvasinę šviesą ir intelektą. Kartais Ra vadintas „didžiuoju katinu“.

Šventasis Ra gyvūnas – sakalas, dėl to ikonografijoje dažniausiai vaizduotas vyru su sakalo galva ir saulės disku arba su avino galva. Siejamas su Benu paukščiu, kaip atgimstantis kiekvieną naktį.

Iš pradžių Ra buvo vietinis Heliopolio dievas. III tūkst. pr. m. e. Ra kultas paplito po visą senovės Egiptą. Ra Gimdo Dangų ir Žemę, visus daiktus ir reiškinius, metų laikus ir valdovus. Žmonės yra Ra ašaros, jo kaimenė, jo atvaizdai, sukurti pagal dievo paveikslą. Su Ra tapatinami visi kiti dievai, todėl teigiama, kad jis turi milijonus pavidalų, pasireikšdamas netgi Egipto gamtovaizdžiu.

Vykstant sinkretizmo procesui, Ra susiliejo su kitais saulės dievais – AmonuAmonu RaAtumuAtumu RaHoru (Ra Horachutis). Pasakojimuose apie Ra ir įvairius jo įsikūnijimus, pastebima monoteistinių tendencijų, kurias apibūdina formulė: „Aš esu Chepris (gr. Heperas) iš ryto, Ra – vidudienį, Atumas – vakare“.

Amono Ra pavidalu vadinamas vienu vieninteliu dievu, kuris viską sukūrė, yra daugiarankis, maitina visus gyvius ir žino kiekvieno esinio vardą.

Atumo pavidalu ilsisi slaptajame lotoso pumpure Nun gelmėse.

Atumo Ra pavidalu pasirodo kaip gimstantis skarabėjas, pats save sukurdamas kaip pirmapradę triadą ir eneadą. Pirmiausia Atumas Ra sukuria pirmapradę Visatą, sudarytą iš 12 provincijų su centru dangiškajame Heliopolyje. Pasirodo Saulės disko ir Ben Beno akmens pavidalu virš pirmapradžio kauburio. Plaukdamas Saulės laivu, nustato paros ir metų ritmus, įveikia tamsos galias simbolizuojamčią gyvatę Apep, todėl yra sielos pomirtinės kelionės ir dvasinio atgimimo provaizdis.

Ozyris susilieja su Ra, šitaip pranokdamas dausų pasaulio Duato, Ozyrio kūno plotmę ir tampa dvasine Akh šviesa.

Ra susijęs su valdovu ir jo valdžia. Tituluojant Egipto faraoną naudojama formulė „Ra sūnus“ (pirmasis ją panaudojo IV dinastijos valdovas Džedefra).

Ra (Ra Atumas, Amonas Ra) buvo vienas pagrindinių personažų įvairiuose senovės egiptiečių kosmogoninių ir teogoninių mitų variantuose, ypač Heliopolio variante, kuriame pasakojama, kad Ra Atumas pats save sukūrė iš Nuno, iš kurio iškilo amžinybės kalva Ben Benas, „kai dar nebuvo nei dangaus, nei žemės“, o vien tiktai nebūtis.

Atsiradus Ra Atumui, prasidėjo tikrasis pasaulio kūrimas, nes „aš (Ra Atumas) atsiradau, ir radosi būtis; paskui, man atsiradus, atsirado visos esybės, ir daugelis jų išėjo iš manęs“, taip pat aštuoni kiti eneados dievai. Ra yra pagrindinis soliarinių mitų, pasakojančių apie Ra ir (arba) jo sūnaus Šu Onurio kovą su milžinišku krokodilu Magu, kuris mėgina apversti saulės dievo laivą ir praryti pačią saulę, personažas. Dažniausiai saulės ir saulės dievo priešininkė yra gyvatė, pvz., „Sakmėje apieApopo nuvertimą nuo sosto“ pasakojama, kad klajojęs per dieną po dangaus skliautą, į pavakarę Ra dieniniu laiveliu Mandžetu priartėja prie vakaruose, netoli Abido esančių kalnų, kur žiojėja anga į požemį. Ra persėda į naktinį laivelį Mesktetę, kuriuo keliauja per požeminį Nilą. Čia vidurnaktį Ra kaunasi su milžiniška gyvate Apopu, o įveikęs ją, keliauja toliau pradėti naujos dienos.

Ra, kaip demiurgas, saulės dievas ir faraonų globėjas, yra žmonėms gerą daranti ir gerą linkinti dievybė, bet bent jau kurį laiką, jis gali neapkęsti žmonių ir žmonijos. Apie tai pasakoja mitas „Žmonių sunaikinimas“, kuriame teigiama, kad tuo metu, kai Ra jau buvo senas, žmonės sumanė kažką piktą. Ra sukvietė sueigą ir paklausė, ką daryti. Dievų sueiga nutarė sunaikinti žmones ir pavedė tai padaryti deivėms Sekgmetei ir Hatorei. Visų žmonių nepavyko sunaikint, nes pats Ra užpylė žemę alumi, deivės pasigėrė ir pamiršo žudynes. Tai rodo, kad visi dievai yra susiję su žmonėmis ir be jų negali egzistuoti, kaip ir žmonės be dievų, taip atsirado gyvybiškai būtinas tarpusavio ryšys.

Ra yra susijęs su mirtimi bei mirusiųjų viešpatija, kur iš pradžių, kaip liudija archajiški Piramidžių tekstai, jis vaidinio tokį pat vaidmenį, kokį vėliau Ozyris. Šiuose tekstuose Ra ir Ozyris kartais vaizduojami kaip priešybės: Ra yra šviesi dangaus dievybė, karaliaus „tėvas“, Ozyris – niūrus požemio valdovas. Nors ilgainiui senovės egiptiečių mirties bei pomirtinio pasaulio vaizdiniuose Ozyris nustūmė Ra į šalį, tačiau šis vis dar tebebuvo vienas iš mirusiųjų teismo kolegijos narių.

Labai aktyvus Ra vaidmuo archajiškuose valdovo mituose. Senosios Karalystės pasakų cikle apie 5-osios dinastijos karalių (XXV–XXIV a. pr. m. e.) kilmę ir atėjimą į valdžią ketvirtojoje pasakoje pasakojama, kad Ra žynio Rausero žmona Redžededetė pastojo nuo dievo Ra, Sachebų (miesto prie Heliopolio) valdovo. Ra jai paskelbė, kad trys Redžededetės sūnūs užims aukščiausiojo visoje žemėje valdovo vietą. Ra pranašystė išsipildė ir Redžededetės sūnūs tapo karaliais, naujos dinastijos pradininkais.

 

Sati (Satis) – Nilo potvynių sudievinimas, vaisingumo deivė. Ji buvo Khnumo žmona, Nilo deivės Anuketės dukra. Vardas reiškia ejakuliaciją, kadangi dauguma egiptiečių tikėjo, kad kasmetiniai Nilo potvyniai kyla dėl dievoAtumo masturbacijos. Kartu su Anukete buvo šalto vandens skirstytoja. Vaizduota žmogaus galva su antilopės ragais ar antilope. Ji buvo vadima Bėganti kaip strėlė, siejant su upės vandens judėjimu. Sati simboliai buvo tekanti upė ir strėlė.

Kultas kilo iš Egipto pietuose esančio Asvano regiono (nomo). Garbinta Elefantine drauge su savo vyru Khnumu. Priklausė Elefantino dievų trejybei. Kai Khnumas buvo pradėtas laikyti dievo Ra pavidalu, Sati buvo pradėta vadinti Ra akimi.

 

Sekeris (arba SokarasSqrSakarSekerlot. Socaris) – šviesos dievas, mirusiųjų sielų globėjas einant Požemiu.

Sekeris gali būti suvokiamas kaip viso senovės Egipto valdovas, kaip viena iš Ptacho hipostazių, kadangi pastarasis tvarko ne tik kūrimo, bet ir mirties procesus.

Vaizduotas stovinčia Ozyrio pavidalo mumija su karūnuota vanago ar sakalo galva, žalia oda, kuri reiškia puvimą. Mirusiųjų knygoje jo vardas perteikiamas piešiant ant gulsčio ovalo tupintį sakalą. Sokarui priklausantis laivas, kuris plukdo laidojimo skrynią su sakalo galva, dar vadinamas hennu laivu.

Sokaras taip pat įkūnija šventojo Hapio jaučio pavidalu.

Garbintas Memfyje kaip Nekropolio globėjas. Iš jo vardo kilęs šiuolaikinis Memfio nekropolio pavadinimas – Sakara.

Senosios karalystės laikotarpiu buvo laikomas ba elemento atsiskirimo nuo ka sudievinimu, t. y. sielos atsiskirimas nuo kūno po mirties. Su juo siejamas laidotuvių paprotys mirusiajam atidaryti burną, kad siela lengviau paliktų kūną. Sekerio vardas reiškia „burnos valymas“ ar „valantis per burną“.

Sekerio statulos buvo statomos kapavietėse, jų viršuje dedama Mirusiųjų knyga, siekiant padrąsinti sėkmingą atsiskyrimą ir ba paleidimą. Tėbuose jo garbei buvo švenčiamas Henu festivalis, kur jo atvaizdas buvo plukdomas barke.

Viduriniosios karalystės laikotarpiu tapo amatininkų pamokų ir reinkarnacijos pradžios dievu. Artimai sietas su Ptachu, kuris tuo metu buvo amatininkų ir reinkarancijos dievas. Galiausiai buvo indentifikuojamas kaip Ptachas-Sekeris.

Naujosios karalystės pradžioje Ptah-Sekeris tapo laidotuvių dievu ir susiliejo su Ozyriu ir tapo Ptacho-Sekerio-Ozyrio triados dėmuo.

 

Sekhmeta (SekhmetShmtSakhmagr. Sachamisegiptiečių mitologijoje – Aukštutiniojo Egipto karo deivė, dieviškoji galia, Ptah numylėtinė.

Sekhmeta – Hator hipostazė, kartais prilyginama įniršusiai „Dievo akiai“, Ra įsakymu naikina nusikaltusią žmoniją. Sustabdyti ją pavyksta tik nugirdžius ir apsvaiginus.

Vaizduojama moterimi liūtės galva, apsirengusia raudonais rūbais, simbolizuojančiais karą.

Kulto centras buvo Memfis.

Sekhmetos kūnas taip spindintis vidurdienio saulėje, kad buvo vadinama liepsnos dama. Buvo sakoma, kad mirtis ir destrukcija yra balzamas jos širdžiai. Egiptiečiai manė, kad dykumų vėjai yra Sekhmetos alsavimas.

Sekhmeta saugojo faraonus mūšio lauke, keliaudavo per žemes ir šaudė ugnies strėles į priešus.

 

Serket (arba SelkisSelchisSelkitSelket) – skorpiono dieviškas pavidalas, dieviškoji būtybė. Natūralu, kad skorpionų deivė mene vaizduojama moterimi su skorpiono galva. Buvo tikima, kad Serket panaikina nuodų poveikį, išgydo nuo skorpiono ar gyvatės įgėlimo. Tačiau ši deivė neturėjo nei savo dvasininkų, nei šventyklų – didelio kulto.

Nuodingiausi skorpionai paplitę Šiaurės Afrikoje, todėl, manoma, kad ji buvo svarbi deivė. Kartais buvo laikoma net faraonų globėja. Buvo manoma, kad ji saugojo dievus nuo gyvatės Apopo, kartais minima kaip sugauto Apopo sargybinė.

Ji buvo Horo sūnaus Kebeksenufo globėja. Dėl panašių funkcijų, Horo sūnaus globojimo, vėliau pradėta sieti su Izide, Neftide, Neite, kurios saugojo kitus tris Horo sūnūs. Galiausiai pradėta identifikuoti su Izide, tapatintis su ja mene, tėvyste, kol Serket tapo tik vienu iš daugelio Izidės aspektų.

 

Setas arba Sutechas (StSwthiSuthgraik Seth)  – vienas iš prieštaringiausių panteono dievų: „svetimų žemių“ (dykumos) ir audros dievas, piktasis Ozyrio žudikas, Horo priešininkas ir varžovas, savojo Nilo slėnio dievas, gerasis dievų ir faraonų globėjas. Atstovauja aukštutiniam Egiptui ir raudonai dykumų žemei.

Vergilijaus „Eneidoje“ Setas yra vienas iš keturių žemės dievo Gebo ir dangaus deivės Nut vaikų, Ozyrio, Izidės ir Neftidės brolis, Neftidės vyras, prievarta siekęs jos meilės. Horo Vyresniojo brolis ir amžinas priešininkas. Poroje su Horu išreiškia kosmoso vienybę, kurią simbolizuoja faraonas.

Seto šventieji gyvūnai yra krokodilasantilopėasilaskiaulėskorpionasbegemotas. Jį simbolizuoja Didieji Grįžulo Ratai arba Drakono žvaigždynas.

Įvairiais Egipto istorijos laikotarpiais labiau išryškėdavo viena ar kita Seto funkcija.

Manoma, kad Seto kultas atsirado Ombe (pietiniame Egipte) ir Herakleopolyje. III tūkst. pr. m. e. paplito po visą Egiptą.

Senosios Karalystės laikais Setas buvo laikomas geruoju dievu – kartu su Horu jis yra valdovų globėjas, jo vardu tituluojami daugelis karalių. Setas artimas dievui Ra, padeda šiam grumtis su tamsą ir blogį įkūnijančiu Apopu. Kai kuriose vietose toks požiūris į Setą išliko iki pat IV a. pr. m. e.

Hiksų viešpatavimo laikais (1700-1550 m. pr. m. e.) įvyko esminių permainų vertinant Setą. Jis imtas tapatinti su vakarų semitų dievu Baalu, jo žmona buvo laikoma karingoji vakarų semitų deivė Anat. Dėl to, vaizduojant Setą, nuolat pabrėžiama jo jėga, galybė ir smurtas, kaip audros ir dykumų valdovo funkcijos. Dėl šių ypatybių XIX dinastijos faraonai (XIV–XII a. pr. m. e.) pasirinko Setą vienu iš savo „asmeninių dievų“.

Apie VIII a. pr. m. e. Seto paveiksle įsivyravo neigiamos ypatybės, ryškiai atsiskleidusios mitų apie Ozyrį cikle, kur Setas yra pavydus ir piktas gerojo Ozyrio brolis, blogio ir prievartos, griaunamųjų jėgų bei nuosmukio personifikacija. Setas užmuša Ozyrį ir išdidžiai pareikalauja jo sosto, tačiau Horas Jaunesnysis dvikovoje nugali Setą. Setas įkūnija tik tamsiąsias jėgas ir svetimšalius užkariautojus. Jo statulos pradedamos naikinti. Graikų mitologijoje tapatinamas su Poseidonu ir Tifonu.

 

Sešata („raštininkė“) – išminties personifikacija, raštvedybosastronomijosastrologijosarchitektūros ir matematikos deivė. Kai dievas Totas tapo pripažįstamas kaip išminties dievas, Sešata tapo jo sesuo, dukra arba žmona kaip žinių globėja, kuri išmoko rašyti ir skaičiuoti. Tapatinama su HatorNeftide.

Ikonografijoje Sešata vaizduojama moterimi su stilizuotu papiruso augalu virš galvos, kuris simbolizuoja raštvedybą, kadangi egiptiečiai rašė ant lapų pagamintų iš papiruso augalo. Po susiejimo su Totu, kuris buvo ir mėnulio dievas, jos vaizdavime atsirado mėnulio pjautuvas. Laikui bėgant pjautuvas degeneravo iki dviejų ragų, kurie sudarė mėnulio pjautuvą. Šios išvaizdos deivė buvo vadinama Safekh-Aubi, kas reiškia „Dėvinti du ragus“.

Paprastai vaizduojama laikanti palmės šakelę, nešanti rašymo įrankius. Sešata būdavo apsirengusi leopardo kailiu, kuris yra laidojimo šventikų simbolis, kailio dėmės simbolizuoja žvaigždes, visas apdaras simbolizuoja amžinybę.

Kadangi Sešata buvo matuotoja, skaičiuotoja ir raštininkė, buvo tikima, kad ji padeda faraonams atlikti šiuos darbus.

 

Sobekas arba Sebekas (SobkSabkSukgr. Souchoslot. Suchus)  – Nilo dievas. Demiurgas, sukūręs ir sutvarkęs pasaulį.

Kaip krokodilas pasirodo iš tamsių pirmapradžių vandenų ir padeda kosminį kiaušinį. Priskiriamas Seto būriui, įkūnija tamsos galias, Duate puola „Milijonų metų laivą“, kuriuo plaukia Ra.

Vaizduojamas krokodilu arba žmogumi, krokodilo galva.

Sobekas – XIII dinastijos globėjas, kuriam skirtas (arba kurį įkūnija) šventyklos tvenkinyje laikomas šventasis krokodilas. Piramidžių tekstuose vadinamas Neitės sūnumi, kartais tapatinamas su Gebu.

Sobeko kultas koncentravosi aplink El Faijumą (El Faiyûm), kur dar iki šiol yra išlikusių šventyklų.

Miestas Arsinoja siejamas su Sobeku, kadangi jis pavadintas jo garbei. Graikams Arsinoja žinoma Krokodilopolio vardu.

Sobeko garbei baseinuose ir šventyklose buvo laikomi gyvi krokodilai. Buvo manoma, kad Sobekas saugo faraonus, jis laikytas ir Egipto kariuomenės globėju. Arsinojoje laikytas brangakmeniais išpuoštas ir mėsa iš rankų maitintas krokodilas graikų buvo vadinamas vardu Petsuchos, t. y. „Sobeko gyvūnu“. Egiptiečiai tąjį „Sobeko gyvūną“ laikė Sobeko įsikūnijimu.

Sobekas garbintas mažiausiai dvylikos dinastijų valdymo laikotarpiu; didžiausi šio garbinimo centrai buvo Kom Ombo ir Tėbai. Kitose Egipto vietose krokodilus tiesiog medžiojo ir žudė.

 

Tauridė arba Tavaret – kūdikių, besilaukiančių moterų, sėkmės deivė. Ji buvo atsakinga už vaisingumą ir moterų apsaugojimą prieš ir po gimdymo. Jos vyras buvo Besas – malonumų dievas, namų globėjas.

Iš pradžių ji buvusi Apepo, blogio dievo žmona, vėliau tapo gimdyvių deive. Todėl ir mene ji vaizduojama kaip egiptiečius bauginusių gyvūnų kompozicija. Didžiąja jos kūno dalį sudarė begemotas, rankos ir kojos priklausė liūtui, o nugara – krokodilui. Dėl krokodilo nugaros kartais interpretuojama kaip Sobekas, dievas krokodilas, ar jo žmona.

 

Tefnut (TfntTfiniTfenegraik Tphene)  – drėgmės ir vaisingumo deivė. Priklauso Heliopolio eneados dievų grupei.

Tefnut – dievo Šu žmona ir sesuo, moteriškoji porininkė, atsiradusi Atumui Ra pačiam save apvaisinus. Tefnut ir Šu susilaukia dievų poros – Gebą ir Nut.

Tefnut šventasis gyvūnas liūtė.Ši deivė turi daugybę pavidalų, ji vaizduojama kaip avis, kaip spjaudančios lūpos, gyvatės pavidalu, ji raitosi apie faraono skeptrą.

Kulto centras Heliopolis.

Sinkretizmo proceso metu Tefnut buvo tapatinama su daugeliu kitų deivių liūčių: MutaBastaSekhmeta, tačiau labiausiai su Hator. Tefnut buvo garbinama, nes buvo tikima, kad ji pastatydino faronui baseiną, jog šis nusimazgotų kojas.

Viename mite pasakojama apie baisią klimato nelaimę, kuri įvyko Senosios karalystės pabaigoje. Šis mitas pasakoja, kad Tefnut su Šu (vers. Ra) susivaidijo ir Tefnut („drėgmė“) paliko Egiptą ir iškeliavo į Nubiją. Tada Šu suprato, kad jam trūksta Tefnut ir norėjo ją susigrąžinti, bet Tefnut pasivertė kate, kuri sunaikindavo prisiartinusį žmogų ar dievą.

Pagal kitą mito versiją, apie Hator Tefnut sugrįžimą iš Nubijos Tefnut yra mylima Ra duktė, jo akis, bet dėl nežinomų priežasčių susivaidija su savo tėvu ir iškeliauja į Nubiją, kur klajoja pavirtusi liūte. Senas ir bejėgis Ra negali gyventi be savo stipriosios dukters, tad siunčia sūnų, Tefnut brolį Šu, ir išminties dievą Totą, kad šie įkalbėtų Tefnut sugrįžti į Egiptą. Dievai įvykdo savo užduotį, Tefnut sugrįžta į Egiptą. Jos kelionė Nilu žemyn suteikia daug džiaugsmo ir linksmybių visiems Nilo slėnio gyventojams, o diena, kai po šventosios santuokos Hator Tefnut tampa Šu (arba Šu Onurio) žmona – gamtos suklestėjimo pradžią.

Graikų mitologijoje prilyginta Artemidei.

 

Totas (DhwtjDahautiDžehutiTehutigraik ThouthTaautos, fin. Tahaut)  – išminties, skaičiavimo, rašymo dievas, vienas pačių populiariausių dievų. Raštininkų ir archyvų globėjas. Archetipinis dievų raštininkas, steigiantis būties dermę bei tvarką.

Totas – daugiafunkcis dievas. Garbinamas kaip astralinis Mėnulio dievas, kaip Ra kairioji akis ir vadintas „sidabriniu disku“. Viena iš Toto funkcijų – padalyti laiką į metus ir mėnesius, tai rodo jo epitetas „laiko valdovas“ ir jam skirtos penkios papildomos dienos senovės egiptiečių kalendoriuje.

Kartais jis vadinamas vyriausiuoju Ra sūnumi, Ra intelektu, kartais – Gebo ir Nut sūnumi. Žmona yra deivė Maat arba Sešata – „knygų namo“ valdovė, architektų ir raštininkų globėja.

Toto šventasis gyvūnas – pavianas, taip pat paukštis ibis, kurį užmušus Senovės Egipte grėsė mirties bausmė.

Iš pradžių Toto kulto centras buvo Hermopolis, bet jau III tūkst. pr. m. e. šis kultas tapo populiarus visame senovės Egipte. Hermopolio kosmogonijoje – aukščiausiasis demiurgas, kuris atsibunda Nun gelmėse ir dieviškųjų galių kupinu žodžiu sukuria visą būties hierarchiją. Pirmiausia iš jo lūpų arba lotoso žiedo, į kurį įdedama dieviškoji sėkla, gyvačių ir varliagyvių pavidalu pasirodo 8 archetipiniai pradai (4 poros).

Viename tekste buvo nurodyta, jog pats Totas iki 7726 m. buvo Egipto valdovas.

Totas yra kultūrinis herojus. Jis išrado raštą, išmokė žmones rašyti ir skaičiuoti ir sakoma, kad Totas „supranta visas kalbas“. Tai rašto, aritmetikosgeometrijosmuzikosmedicinosmagijosgeografijosir visokių menų pradininkas, mokytojas bei dvasinis įšventintojas.

Helenizmo laikais Totui buvo priskiriama įvairių liturginių magiškų tekstų autorystė, kurie, kaip palankiai veikianti priemonė, būdavo įdedami į laidojimo rūsius.

Totas yra Horo ir Seto teisėjas. Jis paskiria žmogaus gimimo ir mirties dieną, kaip eneados raštininkas dalyvauja mirusiųjų teisme ir užrašo mirusiojo širdies svorį, duoda nurodymus mumifikuoti mirusįjį.

Ozyrio mitų cikle Totas yra Ozyrio gynėjas ir geradaris. Jis padeda Izidei atgaivinti gyvatės įgeltą Horą.

Valdovo mituose Totas nutraukia Seto grumtynes su Horu ir užrašo, kad Horas yra Egipto valdovas.

Viename tekste buvo nurodyta, jog ir pats Totas iki 7726 m. buvo Egipto valdovas.

Graikųromėnų laikotarpiu Totas tapatintas su senovės graikų dievu Hermiu ir romėnų dievu Merkurijumi. To laiko religinėje mistinėje literatūroje Totas tapo populiarus Trismegisto vardu („triskart didis“) kaip visagalis dievas demiurgas.

Nubijoje (dabar Sudanas) vietinio valdovo epitetuose dažnai kartojamos formulės „išmintingas kaip Totas“, „tasai, kuris kaip Totas supranta visas kalbas“.

 

Vepvavetas (UpuautOfois) – karo dievas. Kulto centras Likopolis, esantis Aukštutiniame Egipte. Buvo įsivaizduojamas kaip žvalgas armijos priešakyje. Vardas reiškia „Kelių atverėjas“.

Pradžioje buvo dievas vilkas, nuo to ir kilo Likopolio iesto pavadinimas, kuris reikšia „Vilkų miestas“. Manoma, kad jis buvęs faraono simbolis, tačiau vėliau dievifikuotas. Buvo sakoma, kad Vepvavetas faraonus lydi medžioklėje.

Vėliau sąsaja su karu, tuo pačiu ir su mirtimi, pasikeitė, Vepvavetas tapo ne tik žvalgu, bet ir kelio atverėju mirusiųjų dvasioms. Panašumas tarp šakalo ir vilko bei panašios „pareigos“ mirusiųjų pasaulyje susiejo Anubį ir Vepvavetą. Vepvavetas pradėtas laikuti Anubio sūnumi.

Mene vaizduojamas vilku arba šakalu, kartais vilku šakalo galva. Buvo vaizduojamas pilkas arba baltas net jei ir šakalas, išlaikant vilkišką prigimtį. Taip pat vaizduojamas kariu, laikančiu vėzdą ar lanką.

Vepvatetas simbolizuoja Egipto susivienijimą ir buvo neatsiejama Aukštutinio Egipto (kai Anubis Žemutiniojo), o vėliau ir viso Egipto karališkų ritualų dalis. Po susivienijo Vepvateto identitetas susiliejo su Anubiu, mirusiųjų dievu pagal Ogdoadtikėjimo sistemą, kai Anubis buvo pakeistas Ozyriu, kuris pagal eneadą yra mirusiųjų dievas, Vepvatetas, o tiksliau Anubis, pradėtas laikyti Izidės įsūniu, Neftidės ir Ozyrio sūnumi.

 

Šai („nulemti“, „paršas“) – likimo personifikacija. Pati likimo koncepcija Šai laikyta belyte, tačiau kartais vaizduojama moteriškos lyties. Šai nulemdavo žmogaus gyvenimo trukmę. Vienu metu buvo identifikuojamas su gimimo deivės Mesenet vyru, vėliau – sėkmės deivės RenuretAmenchotepas IV įvesdamas monoteizmą dėl Šai valdomos galios, ją paskelbė dievo Ateno atributu. Ramzis II vadintas Šai valdovu (Likimo valdovu).

Helenistiniu periodu Šai, likimo personifikacija, identifikuota su graikų Agatadaemonu, kuris buvo sėkmės dievas. Kadangi graikų dievas Agatadaemonas buvo laikomas gyvate, o Šai egiptietiškai reiškia ir paršą, helenistiniu periodu Šai buvo vaizduojamas gyvate kiaulės galva, kuris egiptologų dar vadinamas Šai gyvūnu.

 

Šu (ŠwShugraik Sos, „tuštuma“, „šviesa“, „pakylantis“) egiptiečių mitologijoje – oro dievas, esantis tarp dangaus ir žemės. Vienas iš pirmapradžių senovės Egipto dievų, priklausantis eneados dievų grupei. Kadangi buvo oro dievas apibūdinamas kaip vėsinantis, raminantis ir taikantis.

Šu yra „sukurtasis“ dievas, nes jį sukūrė dievas Ra iš savo atodūsio masturbuodamasis Heliopolyje. Šu atsirado Atumui Ra pačiam save apvaisinus: „Aš (Atumas Ra) išspjoviau Šu, išvėmiau Tefnut“.

Šu kartu su savo seserimi ir žmona Tefnut – pirmoji iš Atumo kilusi pora. Reiškia anapusinę šviesos erdvę, gyvastį, kvėpavimą, visą kosmosą kuriančią, persmelkiančią ir atgaivinančią dvasią (iš Atumo burnos kylantį vėją), sausą orą. Iš Šu ir Tefnut kilo kita dievų pora – Gebas ir Nut.

Ikonografijoje Šu vaizduotas klūpantis ant vieno kelio vyras, apsigaubęs stručio plunksnomis ir, iškėlęs rankas, laikantis dangaus skliautą. Taip jis atskiria Dangų ir Žemę.

Šu ir Tefnut vaizduojami kaip heraldinė liūtų pora, reiškianti gyvenimo-tiesos bei amžinybės-amžinosios trukmės junginius visumos atžvilgiu.

Heliopolio religiniame mokyme teigiama, kad Šu yra viena iš Visatos užuomazgų. Formuojantis tokiam požiūriui, senovės egiptiečių religijoje Šu vaizdavimas tapo konkretesnis. 125 Mirusiųjų knygos sk. Šu minimas kaip vienas iš mirusiųjų teismo tarybos narių.

Ryškiausia Šu konkretizavimo apraiška yra jo susiliejimas su Tinido miesto, esančio šiauriniame Egipte, vietiniu dievu Inharu (gr. Onuris) į sinkretišką dievybę Šu Onurį, kuri išlaiko Šu tapatybę, yra Ra sūnus ir Hator Tefnut brolis.

Viename mite pasakojama apie baisią klimato nelaimę, kuri įvyko Senosios karalystės pabaigoje. Tefnut su Šu (vers. Ra) susivaidijo. Tefnut („drėgmė“) paliko Egiptą ir iškeliavo į Nubiją. Tada Šu suprato, kad jam trūksta Tefnut ir norėjo ją susigrąžinti, bet Tefnut pasivertė kate, kuri sunaikindavo prisiartinusį žmogų ar dievą. Galiausiai sumanusis Totas sugebėjo ją įtikinti sugrįžti į Egiptą. Jos kelionė Nilu žemyn suteikia daug džiaugsmo ir linksmybių visiems Nilo slėnio gyventojams, o diena, kai po šventosios santuokos Hator Tefnut tampa Šu (arba Šu Onurio) žmona – gamtos suklestėjimo pradžia.

Kitame mite pasakojama, kad Ra paprašė Šu, kad šis atskirtų savo vaikus dangaus deivę Nutą ir žemės dievą Gebą, nes šie taip stipriai buvo susiglaudę, jog negalėjo susilaukti vaikų, o visa žemė buvusi tuščia. Kai Šu pakėlė Nutą šioji ėmė verkti ir ilgėtis savo vyro taip į pasaulis tapo derlingas. Po kurio laiko Nuta pagimdė dieviškuosius dvynius Ozyrį, Izidę, Setą bei Neftidę,

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s