Asgardas

 

Asgardas

Asgardas

Skandinavų mitologijoje Asgardas (sen. islandų k. Ásgarðr arba Godheimas) – dievų asų pasaulis, dievų tvirtovė. Asgardas buvo dievų dangaus buveinė atskirai nuo Midgardo, kuris buvo žmonių buveinė. Tvirtovė yra Idavolo centre, Idos lauke.

Jaunesniojoje Edoje“ pasakojama, kad Asgardą pastatė milžinas Hrimthuras, kuriam padėjo šio žirgas Svadilfaris. Milžinui už darbą buvo pažadėta deivė Frėja, saulė ir mėnulis, tačiau jis turėjo darbą užbaigti per šešis mėnesius. Klastingas dievas Lokis pasivertė kumele ir atitraukė statytojo žirgą. Be žirgo pagalbos Hrimthuras laiku nebaigė darbo, negavo pažadėto atlygio. Milžiną užmušė dievas Toras, kai šis, įniršęs, kad neteko užmokesčio, pradėjo mėtyti statybinius akmenis.

Asgardo sargas yra Heimdalas. Asgarde susitinka asai aptarti svarbius reikalus: dievai vadinami gladšeimais, o deivės – vingolfėmis. Taip pat visi kasdien susitikdavo prie Urdo šulinio, esančio po Igdrasilu.

Asgardą sudaro:

 

Štai skandinavų dievų ir mitinių būtybių sąrašas:

Alsvidas ir Arvakas – Saulės deivės Solės arkliai. Kiekvieną dieną Saulė keliauja dangumi savo vežimu, kurį traukia Alsvidas ir Arvakas. Visą dieną ją vejasi vilkas Skolas ketindamas suėsti. Arklių karčiai skleidžia šviesą, o Solė karštį. Jie minimi „Jaunesniojoje EdojeGylfaginning dalyje ir „Vyresniojoje Edoje“ Grimnismál dalyje.

 

Andrimnis (Andrimniras) – dievų virėjas Valhaloje. Jis einherijams ir dievams kiekvieną dieną iš paskerdžia paršą Sahrimnirą, kuris prisikeliąs kitą dieną. Kiaulieną išverda stebuklingame katile Eldrimnire. O iš ožkos Heidrun, kuri skabo Igdrasilo lapus, pieno gaminamidų.

 

Audumla (Audhumla) – mitinė pirmapradė karvė, atsiradusi kartu su milžinu Imiru iš eitro (eterio). Audumla laižė sūrius ledo blokus, o pienu maitino Imirą. Iš po apšerkšnijusių ledų atsirado dievų protėvio Būrio kūnas (vers. iš Audumlos laižomų akmenų). Minima Jaunesniojoje Edoje Gylfaginning dalyje, po Ginangagapo ir Imiro aprašymo.

 

Aurvandilas – žemesnio rango aušros dievas.

 

Baldras (BalderasBalduras) – džiaugsmo, nekaltumo, jaunystės ir grožio dievas. Dievų Odino ir Frigės sūnus, gražiausias iš visų dievų. Priklauso asų grupės dievams, gyveno Asgarde, buveinė Breidablikas. Žmona deivėNana, turėjo sūnų teisingumo dievą Forsetį. Baldras turėjo patį didžiausią pasaulio laivą Hrighornį.

Dėl Lokio klastos Baldras mirė nuo savo aklo brolio rankos. Pagal „Vyresniąją“ ir „Jaunesniąją Edas“ Baldras susapnavo savo mirtį, o jo motina Frigė, sužinojusi, kad jos sūnui gresia pavojus, prisaikdino visus pasaulio gyvūnus ir augalus, kad šie nepadarys žalos Baldrui, išskyrus amalą, kurio nepastebėjo ir šis nedavė priesaikos. Dievai stebėdamiesi mėgino įvairius ginklus ir matė, kad jie negali padaryti jokios žalos Baldrui. Tačiau klastingasis dievas Lokis sužinojo, kad su amalo pagalba galima užmušti Baldrą. Žaidimo metu aklam Baldro broliui Hiodui į ranką įdėjo amalą ir šis pats to nenorėdamas nužudė Baldrą. Vėliau Odinas su milžine Rinde susilaukė keršytojojo dievo Valio, kuris per vieną dieną užaugo ir užmušė Hiodą. Lokį dievai taip pat nubaudė, jis buvo sukaustytas iki pat ragnaroko.

Baldro mirtis pranašauja ragnaroko, mūšio prieš pasaulio pabaigą, atėjimą. Ragnaroko kovose Baldras nedalyvavo, kadangi buvo miręs. Atgimus pasauliui iš vėlių karalystės Baldras grįš ir susitaikys su Hiodu.

 

Bragis – iškalbos ir poezijos dievas – skaldas. Frigės ir Odino sūnus, jaunystės deivės Idunos vyras. Buvo laikomas išmintingiausiu asų grupės dievu. Žmones įkvėpdavo poezijai davęs išgerti poezijaus midaus, kuris pagamintas iš įkvėpimo dievo Kvasio kraujo. Prisiekiant naujam valdovui buvo duodama priesaika virš Bragarfulo („Bragio taurė“) ir geriama mirusio karaliaus garbei. Jei taurės nepavykdavo išgerti vienu mauku, tai būdavo laikoma blogu ženklu.

Manoma, kad iš tikrųjų Bragis nepriklausė dievų panteonui, o buvo IX amžiaus skaldų poetas Bragis Bodasonas, kuris tarnavo Švedijos karaliams. Vėliau einant laikui kiti poetai jį tiesiog sudievino.

 

Boras – antrasis dievas, OdinoVilio ir  tėvas. Pirmojo dievo Būrio sūnus, milžinės Bestlos vyras. Minimas „Jaunesniojoje Edoje“ Gylfaginning dalyje.

 

Būris – pirmasis dievas, visų dievų protėvis. Boro tėvas, Odino senelis. Atsirado iš po apšerkšnijusių ledų, kuriuos laižė pirmapradė karvė Audumla. Vienintelis šaltinis pasakojantis apie Būrį yra „Jaunesnioji Eda“.

 

Dagras – dienos personifikacija, aušros dievo Delingo ir nakties deivės Notės sūnus (var. Notės brolis). Tėvai Dagrui padovanojo du arklius ir du karo vežimus, kuriuos padėjo aukštai danguje tam, kad Dagras galėtų važinėtis dangumi visą parą. Pirmoji joja Naktis ant arklio Hrimfaksio. Dienos arkliu Skinfaksiu joja Dagras, nuo arklio karčių nušvinta visa žemė ir dangus.

 

Delingas – aušros dievas. Jo žmona Notė, nakties personifikacija. Natė ir Delingas susilaukė Dagro – dienos personifikacijos. Tėvai Dagrui padovanojo du arklius ir du karo vežimus, kuriuos padėjo aukštai danguje tam, kad Dagras galėtų važinėtis dangumi visą parą. Pirmoji joja Naktis ant arklio Hrimfaksio. Dienos arkliu Skinfaksiu joja Dagras, nuo arklio karčių nušvinta visa žemė ir dangus.

 

Dysės – žemesnio rango deivės, siejamos su mirtimi bei likimu. Minimos „Vyresniojoje Edoje“, kur dysėmis vadinamos nornos ir valkirijos.

  • nornos – trys žemesniosios deivės, lemiančios žmogaus likimą gimstant. Priklauso dysėms kartu su valkirijomis. Savo funkcijomis ir skaičiumi panašios į graikų moirasromėnų parkas. „Jaunesniojoje Edoje“ minimos trys nornos: Urdė („likimas“), Verdanti („tapsmas“) ir Skulda („pareiga“). (Skulda taip pat buvo valkirijos vardas). Vaizduojamos kaip trys moterys: Urdė – sene, Verdanti – vidutinio amžiaus moterimi, o Skulda – visai jauna mergina.

    Nornos ne tik nulemdavo žmogaus likimą, bet taip pat padėdavo gimti. Jos šiek tiek giminingos valkirijoms, kurios, skirtingai nei nornos, žmonių (karių) likimą nulemdavo mūšio lauke. Valkirijos kartu su nornomis sudaro žemesniųjų dievybių grupę, vadinamą dysėmis. Nornos gyveno po likimo medžio Igdrasilo šaknimis, kiekvieną dieną jas laistydavo iš Urdo šaltinio, o ant medžio šaknies išraižo kiekvieno žmogaus likimą.

    Pagal kitą versiją minima, kad nornos gyveno po Bifrosto tiltu, kur jos audžia likimą. Kiekvienas žmogus turi gyvenimo siūlą, kurį audžia nornos, siūlo ilgis ir storis atitinka žmogaus gyvenimą. Dievai kaip ir žmonės turi savo gyvenimo siūlą, tačiau nornos neleidžia dievams pažiūrėti, koks jų siūlas. Nornos nėra įtakojamos kitų dievų (analogiškai graikų mitologijai).

  • Valkirijos – dysės, žemesniojo rango deivės, tarnaujančios Odinui. Valkirijų paskirtis – iš mūšyje kritusių karių išrinkti geriausius karius ir nugabenti į Valhalą, kur kariai tampa einherijais. Odino pavestos valkirijos renka kariauną pasaulio pabaigos mūšiui ragnarokui.

    Šiuolaikiniame mene valkirijos vaizduojamos kaip karingos merginos, jojančios ant sparnuotų arklių, ginkluotos ietimi. Tačiau pagal ant runų akmens Rök rastus įrašus valkirijos jojo ne ant sparnuotų arklių, bet ant vilkų, kurie patys pagausindavo žuvusiųjų gretas. Valkirijos buvo baisios ir karingos, turėjo varną, kuri skraidydavo virš mūšio lauko ir „pasirinkdavo“ žuvusius. Manoma, kad vilkų ir varnų motyvas atsirado matant, kaip šie po mūšio ėda žuvusiųjų kūnus.

    Žinomiausios valkirijos

Dvergai – skandinavų mitologinės būtybės, nykštukai, gyvenantys Svartalfaheimo (Nidavelo) pasaulyje. Siejami su akmenimis, požemiu ir kalvyste. Tapatinami su juodaisiais elfais svartalfariais, kartais su troliais. „Voluspoje“ nykštukai skirstomi į tris gentis, kurias valdo: MotsognisDurinas ir Dvalinas, kuris pagal Hávamál „atnešė“ runų rašymo meną. Nykštukai galėjo būti žemesnio rango dievybės panašiai kaip ir elfai. Minima, kad dangaus skliautą laiko keturi nykštukai: Nordris („šiaurė“), Sudris(„pietūs“), Austris („rytai“) ir Vestris („vakarai“).

Nykštukai dvergai kilo iš milžino Imio lavono, kai dievai: OdinasVilis ir  kūrė pasaulį. Jie staigiai atsirado lyg lervos mirusio milžino kūne. Dievai suteikė protą ir žmogišką išvaizdą. Dvergai aprašomi kaip žmogui negražios ir mažios ūgiu, palyginus su žmogumi, būtybės. Dvergai bijo saulės šviesios, kuri gali juos paversti akmeniu. Gyvena Nidavele, viename iš devynių skandinavų kosmologijos pasaulių. Dvergai dažniausia savanaudžiai, godūs ir išradingi. Jie yra nagingi kalviai, padarę daugumą dievų artefaktų. Jų padaryti daiktai: Odino ietis Gugnis ir auksinis žiedas DraupnisToro kūjis MjolnisSivės auksiniai plaukai, Frėjos vėrinys BrisingamenasFreiro laivas Skidbladnis. Dvergai taip pat gamino tam tikros rūšies šalmus hulidsjalmus (huliðshjálmr) bei apsiaustus, kurių dėka tapdavo nematomi. Minima, kad skandinavų nykštukai kerštingi. Kai karalius Svafrlamis privertė dvergus Dvaliną ir Duriną pagaminti magišką kardą Tirfingą, dvergai kardą prakeikė. Pasakojama, kad karaliusSveigderas vyliojamas nyštuko įsikalino akmenyje.

Dvergai gyvena Svartalfaheime (Nidavelire), kurį dvergams sukūrė dievai asai. Asai pasaulį sukūrė iš kirmėlių, atsiradusių milžino Imiro kūne.

Svartalfaheimas yra tarp Midgardo ir Helheimo pasaulių. Manoma, kad „Voluspoje“ minimas Nidaveliras ir „Jaunesniojoje Edoje“ minimas Svartalfaheimas yra vienas ir tas pats pasaulis. Svartalfaheime gyveno svatalfarai (svartálfar) – tamsieji elfai, kurie, kaip manoma, yra sinonimas Snorio Sturlusono minėtiems dvergams – nykštukams.

 

Egis – jūros dievas (milžinas).

 

Elė – senatvės deivė. Ji nugalėjo dievą Torą imtynėse. Apie imtynes pasakojama „Jaunesniosio Edos“ Gylfaginning dalyje, kitur neminima.

 

Elfai – germanų ir skandinavų mitinės būtybės, išlikusios šiaurės Europos tautų folklore. Lietuvių folklore jiems artimiausi būtų nykštukai. Anksčiau buvę mažesnės reikšmės gamtos ir derlingumo dievais, elfai dažniausiai vaizduojami kaip maži, jaunatviški žmogeliukai smailiomis ausimis ir nuostabaus grožio moterys; elfai gyvena miškuose ir kitose vietose gamtoje, po žeme arba šuliniuose ir šaltiniuose. Tikėta, kad jie yra ilgaamžiai arba nemirtingi ir turi magiškų galių. Taip pat manyta, kad elfų rasė yra gerokai senesnė nei žmonės. Elfai taip pat labai mėgstami fantasy literatūros autorių.

Skandinavų mitologijoje minima, kad elfai gyveno Alfheime, viename iš devynių pasaulių, esančiame tarp Midgardo ir Asgardo. Alfheimas – šviesiųjų elfų buveinė. Edose minimas 2 kartus: „Vyresniojoje Edoje“ Grímnismál dalyje ir „Jaunesniojoje Edoje“ Gylfaginning dalyje. Jaunesniojoje Edoje išskiriama, kad Alfheime, antrame nuo viršaus pasaulyje, gyveno tik šviesieji elfai, o tamsieji elfai gyveno pasaulio apačioje.

Įvairiose šalyse jie vadinami skirtingai:

  • Didžiojoje Britanijoje: addler
  • Islandijoje: Álfar ir Álfa – fólk
  • Skandinavijoje: elle
  • Švedijoje: alv „elfas“, alf „elfas“ ir älva „moteris elfas“ arba „fėja
  • Vokietijoje: elfen, elben ir alben

 

Fenris – milžiniškas vilkas, chtoninė pabaisa. Vienas iš trijų dievo Lokio ir milžinės Angrbodos palikuonių. Turėjo du palikuonis, taip pat vilkus Hatį ir Skolą, kurie vijosi arklius Arvaką ir Alsvidą, tempiančius saulės vežimą, bei Manį, Mėnulį.

Pradžioje dievai laikė Fenrį šalia, tačiau sužinoję pranašystes, kad jis lems dievų pražūtį, vilką surakino.

Augdamas Fenris darėsi vis pavojingesnis, tad buvo du kartus surakintas, tačiau abu kartus sutraukė grandines. Pirmą kartą buvo surakintas metaline grandine, antrą kartą du kartus tvirtesne metaline grandine, tačiau ir vėl ją sutraukė. Trečią kartą Odinas kreipėsi į dvergus, prašydamas itin tvirtos grandinės, kuri buvo pagaminta iš šešių ingredientų: kalnų šaknų, paukščių seilių, žuvų alsavimo, moterų barzdų, kačių žingsnių garso, lokių gyslų. Šia grandine dievai sukaustė Fenrį, tačiau jis sugebėjo nukąsti dievui Tirui ranką ties alkūne, kai Tiras, norėdamas parodyti, kad dievai jam nepadarys nieko bloga, įkišo ją tarp nasrų.

Tačiau vilkas išsilaisvina ir kovoja pasaulio pabaigos mūšyje. Ragnaroko metu Fenris praris dievą Odiną ir Saulę. Vėliau Odino sūnus Vydaras perplėšia pabaisą pusiau.

 

Fjorgiuna – neaiškios lyties dievybė, laikoma Toro motina.

 

Forsetis („pirmininkas“) – teisingumo, taikos ir santarvės dievas. Asų grupės dievas, Baldro ir Nanos sūnus. Buveinė Glitniras, kurios vardas reiškia „šviečiantis“. Pavadinimas kilo nuo menės sidabrinių lubų bei auksinių kolonų, kurių šviesą buvo galima matyti iš didelio atstumo.

Forsetis buvo laikomas išmintingiausiu ir labiausiai iškalbingu Asgardo dievu. Buvo savo draugo karo dievo Tiro priešingybė, kuris labiau buvo linkęs į kraštutinumus. Kaip taikos dievas Forsetis dalyvavo sprendžiant ginčus bei kaip ir jo tėvas Baldras mėgo taiką ir ramybę. Neminimas dalyvavęs ragnaroko kovose, manoma, kadangi buvo taikos dievas.

Forsečio garbinimo vieta Helogolandas. Pagal legenda dvylika asegeirų arba senolių klajojo po Skandinaviją siekdamis surinkti visus įstatymus ir sujungti juos į vieną, kad įsivyrautų amžina visus vienijanti taika.

Buvo teigiama, kad jie surinko visus įstatymus ir išsiruošė į jūros kelionę į nuošalią vietą, kur galėtų aptarti ir sujungimo procesą. Tačiau keliautojus užklupo audra, jie meldė dievo Forsečio pagalbos išgelbėti nuo pražūties. Vėliau pastebėjo 13 keleivį, kuris pasirodė laive ir saugiai nuplukdė į negyvenamą žemę. Kaip manoma, pats Forsetis buvo tryliktasis, kuris pravėrė žemę ir iš jos pasirodė šaltinis. Dievas padėjo sujungti surinktus įstatymus ir staiga pradingo.

Toji sala tapo Forsečio kulto vieta, o šaltinis – šventąja vieta. Salos niekas nedrįso užpulti. Saloje buvo rengiami visi didžiausi susirinkimai. Ginčai buvo sprendžiami dienos metu, ne žiema.

 

Frėja – vaisingumo deivė, Njordo ir Skadi duktė, Freiro sesuo. Vanų grupės deivė, po dievų karo asų įkaitė. Buvo ištekėjusi už Odino, susilaukė dviejų dukterų Hnosos ir Gersimi. Frėja buvo laikoma pačia trokštamiausia deive. Turėjo nuostabų vėrinį Brisingameną ir apsiaustą su erelio plunksnomis, kuris apsivilkusiam leisdavo pasiversti į bet kokį paukštį. Apsiaustą buvo paskolinusi Lokiui, kai šis keliavo vaduoti Idunos. Frėja labai mėgo brangenybes, vieną savo dukterų pavadino „Hnos“, kas reiškia „brangenybė“.

Kai ji panorėjo nuostabaus vėrinio Brisingameno, kurį pagamino keturi dvergaiAlrikasBerlingasGreras ir Dvalinas; Frėja užmokėjo praleisdama po naktį su kiekvienu amatininku, iš viso keturias naktis. Vėliau Lokis pavogė Frėjos vėrinį. Lokį nugalėjo ir vėrinį grąžino Heimdalas.

Jos nuolatos siekia milžinai, minima, kad keli jotunai jai piršosi, buvo ją pagrobę. Frėja visada pasiūlymus tekėti atmesdavusi. Buvo ištekėjusi tik už dievo Odino. Dvi Odino žmonos, Frėja ir Frigė kartais yra tapatinamos, tačiau yra skirtingos deivės, kurių skirtingos funkcijos, asmenybės bei simboliai. Frėja ir Frigė dažnai vaizduojamos drauge.

 

Freiras – vanų kilmės dievas, derlingumo dievas. Po dievų karo tapo asų įkaitu. Njordo ir Skadi sūnus, Gerdos vyras, Frėjos brolis. Jis valdo lietų, saulės šviesą ir Žemės augalus. Freirui tarnauja trys tarnai: pasiuntinys Skirniras, Bigviras ir Beila. Mitinis Švedijos valdovas, Njordo įpėdinis, Freiro sostą paveldėjo sūnus Fjolnis.

Skirnismál poemoje minima, kad Gerdą teko įkalbinėti ištekėti už Freiro, kadangi ji priešinosi santuokai ir buvo atmetusi Freiro pasiuntinio Skirniro pasiūlymą, net kai šis atnešė vienuolika auksinių obuolių ir auksinį žiedą Draupnirą. Galiausiai Skirniras pagrasino, kad bus panaudotas Freiro kardas ir visa Žemė bus padengta ledu, tada Gerda sutiko tekėti.

Freiro atributai:

Ragnaroko metu kovos su Surtu, vienas kitą užmuš.

 

Frigė – vyriausiojo dievo Odino žmona, asų karalienė. Vedybų, motinystės, vaisingumo, namų židinio, meilės, dangaus deivė. Pagrindinė deivės funkcija skandinavų mituose, kad ji yra motina ir žmona. Turi pranašystės galią, tačiau matytų vizijų niekam neatskleidžia, bei yra vienintelė, kuriai Odinas leidžia atsisėsti į Hlidskjalfą, Odino sostą, iš kurio matosi visas pasaulis. Kartu su vyru dalyvauja Laukinėje medžioklėje. Kaip vyriausio dievo žmona, dažnai pasirodo kaip deivė motina žemė. Dauguma asų yra jos vaikai arba anūkai. Vaikai: Baldras ir Hiodas, turi daug povaikų. Dievas Toras sūnus arba brolis.

Jos draugė gydymo deivė Eirė. Kitos Frigės tarnaitės: Hlinė, apsaugos deivė, Gna, deivė pasiuntinė, ir Fila vaisingumo deivė, kuri neša jos brangenybių skrynelę, rūpinasi batais bei žino visas jos paslaptis. Nėra tiksliai aišku ar Hlinė, Gna ir Fila yra jos tarnaitės ar tik jos skirtingi aspektai. Kartais minimi 11 ar net 12 Frigės deivių padėjėjų (tarp jų ir 4 paminėtos).

Islandų, o taip pat ir anglų penktadienio pavadinimas kilo nuo Frigės vardo.

Skandinavijoje Oriono žvaigždynas vadinamas Frigės verpste. Pavadinimas kilo nuo žvaigždžių sukimosi danguje, senovės skandinavai jas susiejo su deivės Frigės verpimo rateliu.

 

  • Fila (Fula) – vaisingumo deivė, Frigės palydovė. Asų grupės deivė. Vaizduojama jauna mergina palaidais plaukais, kuriuos ant kaktos prilaiko auksinė juostelė. Fila aprašymuose vaizduojama lyg Frigės tarnaitė – neša Frigės brangenybių skrynelę, rūpinasi Frigės batais bei žino visas jos paslaptis.
  • Eirė – gydymo deivė.
  • Hlinė („gynėja“) – deivės Frigės tarnaitė, apsaugos deivė. Viena iš trijų pagrindinių deivės tarnaičių kartu su Fila ir Gna. Jos pareiga ginti žmones ir nuraminti sielvartaujančius mirtinguosius.
  • Gna – deivės Frigės tarnaitė, pasiuntinė. Minima kartu su deivėmis Fila ir Hline. Gna rūpinasi Frigės reikalais pasaulyje. Tikriausiai todėl turi arklį Hofvarpnį, kuris galėjo keliauti oru. Gna yra viena iš daugelio Frigės tarnaičių, kurias paminėjo islandų mitografas Snoris Sturlusonas.

 

Garmas – skandinavų mitinis milžiniškas mirusiųjų deivės Helės šuo, turėjęs keturias akis ir saugojęs Helheimą, mirusiųjų šalį, bei kelią į požeminį pasaulį. Garmas puldavęs kiekvieną, kas artindavosi prie mirusiųjų pasaulio.

Chtoninė pabaisa gyveno pririšta prie Gnipos (Gnipaheliro) olos. Ragnaroko metu Garmas išsilaisvino, kovėsi su dievu Tiru, abu žuvo. Garmas buvo laikomas pačiu didžiausiu šunimi, išskyrus vilką Fenrį.

Mitologiniai Garmo panašumai taip pat sietini su vilkais Geriu ir FrekiuHačiu bei Skaliu.

 

Gevjunė (Gevjona – „santuoka“) – deivė pranašė, skaistybės ir derlingumo deivė. Odino sūnaus karaliaus Skjoldo žmona. Ji yra visų mitinių danų karalių protėvė.

Gevjunė priklauso asams ir vanams. Siejama su skaistybe, žemdirbyste (plūgu) ir sėkme. Merginos, kurios mirdavo nekaltos, patekdavo į Gevjunės rūmus, kur tarnaudavo deivei.

Pagal mitą, Odinas pasiuntė Gevjunę gauti gabalą žemės iš švedų karaliaus Giulvio (Gilfio). Karalius pažadėjo padovanoti Gevjunei tiek žemės, kiek ji išars per vieną naktį. Gevjunė pavertė savo keturis sūnus milžinus jaučiais ir suarė didelį žemės plotą, kurį vėliau įstūmė į jūrą. Taip atsirado Zelandijos sala bei Malareno upė.

 

Gerda – milžinė jotunė, dievo Freiro žmona, priklausiusi vanamsGimiro ir Aurbodos duktė, Belio sesuo. Inglingos sagoje minima, kad Gerda su Freiru susilaukusi Fjolnio, kuris tapo Freiro įpėdiniu, sekančiu mitiniu Švedijosvaldovu.

  • Manoma, kad Gerda galėjo būti ir žemės derlingumo personifikacija. Tapatinama su Jorde. Aprašyme minima, kad jos nuostabios rankos nušviesdavo orą ir jūrą.
  • Islandų mitografas Snoris Sturlusonas „Jaunesniojoje Edoje“ ją įvardija kaip asę.
  • Skirnismál poemoje minima, kad ją teko įkalbinėti ištekėti už Freiro, kadangi ji priešinosi santuokai ir buvo atmetusi Freiro pasiuntinio Skirniro pasiūlymą, net kai šis atnešė vienuolika auksinių obuolių ir auksinį žiedą Draupnirą. Galiausiai Skirniras pagrasino, kad bus panaudotas Freiro kardas ir visa Žemė bus padengta ledu, tada Gerda sutiko tekėti.
  • Skáldskaparmál poemoje minima kartu su Jorde, Rinde ir Gunlonde, kurios buvo Odino meilužės, Frigės varžovės. Manoma, kad sudarydamas sąrašą mitografas Snoris Sturlusonas padarė klaidą vietoje Gridos parašydamas Gerda.

 

Gulveiga (Heidė) – vanų grupės deivė, sukėlusi karą tarp vanų ir asų. Identifikuojama su Angrboda. Gulveigos atvykimas pas asus tapo dievų karo priežastimi. Minima, kad ją Odino menėje asai degino tris kartus, tačiau ji visus tris kartus atgimusi savo juodosios magijos dėka .

 

Heimdalas – Asgardo sargas, Odino ir devynių jutunų dukterų sūnus. Asų grupės dievas.

Heimdalas yra dievų sargas, saugantis Biforsto tilą, kuris jungia dangaus pasaulį Asgardą ir vidurinį pasaulį Midgardą. Jo dėka dievai Asgarde gali ramiai miegoti. Heimdalas budi dieną ir naktį, mato šimtą mylių į tolį, girdi kaip auga žolė ir plaukai. Miega mažiau nei erelis. Turi auksninius dantis bei auksinį ragą Gjalarhorną, kurį pučia iškilus jei Asgardui gresia pavojus. Vadintas Baltuoju dievu. Gyvena Asgarde Himinbjorge.

Pagal vieną mitą, kažkas pavogė Frėjos vėrinį Brisingameną. Heimdalas padėjo ieškoti vagies, galiausiai nustatė, kad vagis buvo Lokis. Jie susikovė būdami ruonių pavidalų. Heimdalas nugalėjo ir sugrąžino Frėjai Brisingameną.

Pagal pranašystę, apie ragnaroko pradžią praneš Heimdalas pusdamas savo ragą taip garsiai, kad bus girdėti visuose devyniuose pasauliuose. Į tarybą susirinks visi dievai ruoštis lemiamam mūšiui. Mūšyje susikaus su dievu Lokiu, vienas kitą nužudys.

 

Helė – požemių karalystės Helo valdovė, mirties deivė[1]. Dievo (milžino) Lokio ir milžinės Angrbodos duktė, Fenrio ir Jormundgando sesuo. Kadangi jos abu tėvai buvo milžinai (dažnai Lokis aprašomas kaip dievas), ji buvo arba milžinė arba deivė. Paprastai laikoma deive.

Kai dievas Odinas nutrenkė Lokio vaikus į atokias vietas, Helė pateko į požemių karalystę, jai buvo suteikta galia valdyti visus tuos, kurie visuose devyniuose pasauliuose mirė ne mūšio lauke ir dėl to pateko ne į Valhalą, o į Helą.

Pagal kitą versiją, buvo teigiama, kad jos karalystė esanti žemiau ir šiauriau ir vadinama Niflheimu[1], kuris kartais tapatinamas su Helu.

 

Henis – neryžtingumo, asų grupės dievas. Kartu su Mimiru nukeliavo pas vanus sudaryti taiką. Henis buvo neryžtingas, visus sprendimus patikėjo Mimirui, o kai šio nebuvo atsakydavo išsisukinėdamas.

Voluspoje“ minimas pirmųjų žmonių Asko ir Emblos sukūrimas, kuriame dalyvavo trys dievai: Henis, Loduras (Lokis) ir Odinas. Pagal kitą versiją sukūrimo mite dalyvavo Vilis ir Odinas, todėl yra galimybė, kad Henis ir Vilis – vienas ir tas pats dievas.

Pagal „Voluspą“ Henis išgyvens ragnaroką ir pasaulio sunaikinimą.

 

Hermodas – Odino sūnus ir pasiuntinys.

 

Hiodas – aklas tamsos ir žiemos dievas, dievų Odino ir Frigės sūnus, Baldro brolis. Dėl Lokio klastos Hiodas tapo savo brolio žudiku. Pagal „Vyriasniają“ ir „Jauniasniają Edas“, Frigė sužinojusi, kad jos sūnui gresia pavojus prisaikdino visus pasaulio gyvūnus ir augalus, kad šie nepadarys žalos Baldrui, išskyrus amalą, kurio nepastebėjo ir šis nedavė priesaikos. Dievai stebėdamiesi mėgino įvairius ginklus ir matė, kad jie negali padaryti jokios žalos Baldrui. Tačiau klastingasis dievas Lokis sužinojo, kad su amalo pagalba galima užmušti Baldrą. Žaidimo metu aklam Baldro broliui Hiodui į ranką įdėjo amalą ir šis pats to nenorėdamas nužudė Baldrą. Vėliau Odinas su milžine Rinde susilaukė keršytojo dievoValio, kuris per vieną dieną užaugo ir užmušė Hiodą. Dievai Lokį taip pat nubaudė, jis buvo sukaustytas iki pat ragnaroko.

 

Iduna – jaunystės ir nemirtingumo deivė. Asų grupės deivė. Pagal Jaunesniają Edą ji buvo amžinos jaunystės obuolių saugotoja. Iduna poezijos dievo Bragio žmona. Idunos niekas nesukūrė ir negimdė, ji buvo nuo pradžių pradžios.

Pagal vieną mitą, Iduną ir jos obuoliais buvo pagrobęs milžinas Tjacis. Be Idunos amžinos jaunystės obuolių asai pradėjo senti. Tačiau įsikišo dievas Lokis, pavertęs Iduną riešutu, ją išgelbėjo. Tjacis mėgino persekioti Lokį pasivertęs ereliu, bet asas uždegė Tjacio sparnus ir šis buvo nugalėtas. Tokiu būdu asai atgavo Iduną ir obuolius, o Tjacį užmušė.

 

Jordė (Jörð, „Žemė“) – Žemės personifikacija. Su Odinu susilaukė ToroAnaro ir Notės dukra. Gali būti, kad tai kitas Odino žmonos Frigės vardas.

 

Jormungandas – milžiniška mitinė jūros gyvatė, chtoniška pabaisa, dievo Lokio ir milžinės Angrbodos palikuonis. Pagal „Jaunesniąją Edą“ Odinas įkalino tris pabaisas, Lokio palikuonis: FenrįHelą ir Jormungandą. Odinas gyvatę įkalino Midgardą supančio vandenyno gelmėse. Jormundgandas ragnaroko metu susikaus su Toru, abu žus.

Jormundgandas taip pat vadinamas Pasaulio gyvate, Midgardo gyvate. Buvo sakoma, kad gyvatė išaugo tokia didelė, kad galėjo apjuosti žemę.

Jormundgandas išlįs iš vandenyno ir apnuodys dangų. Toras užmuš Jormundgandą, paėjęs 9 žingsnius kris negyvas nuo gyvatės nuodų.

 

Kvasis (Kvasiras) – išmintingiausias vanų dievas, sukurtas iš visų dievų seilių.

Kvasis gyveno neilgai, du dvergai broliai Fjalaras ir Galaras jį užmušė. Jie sumaišė nužudytojo kraują su medumi ir užkonservavo. Kraujas fermentavosi į stebuklingą Poezijos midų, kuris įkvėpdavęs poetus.

 

Litiras (Litis) – vanams priklausantis dievas.

 

Lofnė – meilės deivė, tapatinama su Frėja.

 

Lokis (LokasLoduras) – klastingas asų grupės dievas, milžino Farbaučio ir Lauvėjos (vers. Nanos) sūnus, Sigiunos vyras. Manoma, kad buvo ugnies milžinas, tačiau vėliau priimtas į asų tarpą. Su Sigiuna susilaukė Valioir Narvio. Dievai keršydami Lokiui už nusikaltimus, jo sūnų Valį pavertė vilku, kuris tapęs žvėrimi perkando savo broliui Narviui gerklę.

Su milžine Angrboda susilaukė trijų pabaisų: milžiniškos jūrų gyvatės Jormundgando, mižiniško vilko Fenrio ir požemių karalystės valdovės Helės. Kai buvo pasivertęs kumele nuvilioti Asgardo statytojo žirgą Svadilfarį, nuo kurio vėliau pagimdėSleipnį, aštuonkojį Odino žirgą. Sudaro dievų trijulę: Odinas, Lokis ir Henis.

Lokio santykiai su kitais dievais susiklosto neigimai, dėl šio asmenybės bruožų – klastingumo, piktumo ir žiaurumo. Kartais Lokio klasta teikia ir teigiamos naudos, atgaunami magiški daiktai. Lokis beveik visada naudoja sumanumą, o ne brutalią jėgą, kaip kad Toras. Veikia savo valia tiek asų, tiek kitų dievų bei milžinų pusėje.

  • Nuviliojo Argardo statytojo žirgą Svadilfarį, tokiu būdu milžinas neteko užmokesčio, kadangi nespėjo laiku baigti darbo.
  • Išgelbėjo Iduną iš ją pagrobusio milžino Tjacio, pavertęs ją riešutu.
  • Atgavo dievo Toro kūjį Mjolnį iš milžino Trimo.
  • Nukirpo deivės Sifės plaukus, tačiau vėliau Torui pagrąsinus užmušti priverčia Dvaliną, nykštukų valdovą, pagaminti peruką, tokius pat plaukus, kuriuos grąžina Sifei. Taip pat iš dvergų atgavo Odino ietį, Freiro laivą.
  • Dėl jo klastos aklasis Hiodas užmušė savo brolį Baldrą. Už tai Lokis buvo prikaustytas prie olos iki pat ragnaroko.
  • Ragnaroko metu vadovaus milžinų ir kitų Helo padarų armijai. Kaunasi su Heimdalu, abu miršta.

 

Magnis – galios ir jėgos dievas, Toro ir Jarnsaksos sūnus.

 

Manis – Mėnulio personifikacija, Mundilfario ir Glaurės sūnus, Solės brolis. Kiekvieną naktį Manį persekioja vilkas Hatis. „Jaunesniojoje Edoje“ rašoma, kad ragnaroko metu jį pagaus ir praris Hatis.

 

Milžinai – mitologinės antropomorfinės būtybės panašios į žmones, kurios pasižymi išskirtiniu dydžiu ir nepaprasta jėga. Milžinai yra minimi įvairių tautų mitologijoje. Jie siejami su pirmykšte chaoso ir laukinės gamtos jėgomis, dažnai konfliktuoja su dievais, įvardijami kaip dievų protėviai arba atskira nuo dievų grupė. Milžinų įvaizdis (ūgis, jėga, drąsa) pateko į herojinius epus, sakmes, pasakas, padavimus, liaudies dainas. Pilkapiai ir piliakalniai kartais vadinami milžinkapiais.

Milžinai skirtingų tautų mitologijose:

 

  • Jotunai – milžinai, žmonių ir asų priešininkai. Jotunų dukterys dažnai tampa dievų žmonomis ar meilužėmis. Kai kurie dievų identitetas nėra aiškus – ar jie dievai, ar milžinai jotunai (LokisGerdaSkadi ir kt.) Dievas Lokis pradžioje buvo milžinas, tačiau vėliau priimtas į asų tarpą, todėl laikomas dievu. Jotunų identifikavimas ganėtinai sudėtingas, yra keletas versijų. Dažniausiai minima, kad Jotunai – mižinai iš Jotunheimo („Jotunų žemės“) arba net bendrai visi skandinavų milžinai. Tačiau be jotunų dar minimi tursai (hrymtursai), kurie panašus į jotunus. „Edoje“ skandinavų milžinai skirstomi į pirmykščius hrymtursus, ledo milžinus, ir vėlesnius milžinus jotunus. Tačiau mirus Imirui, pirmajam milžinui, jo kraujyje nuskendo visi Imiro palikuonys, išskyrus Bergelmį, iš kurio ir kilo visos kitos ledo milžinų kartos.Milžinus būtų galima skirstyti pagal gyvenamą pasaulį:
  • Vadovaujantis skirstymu pagal kosmologiją, ragnaroko metu jotunams vadovavo Lokis, o ugnies milžinams (Muspelheimo sūnums) – Surtas. Galima daryti tokią prielaidą, kadangi ugnies milžinai identifikuojami atskirai nuo jotunų ir vadinami Muspelheimo sūnumis.

    Ragnaroko metu Lokis su jotunais ir Surto vadovaujamais ugnies milžinais stoja į mūšį su asais. Surtas sunaikina pasaulį.

    Pagal kitą skirstymą, visi milžinai yra jotunai, o ragnarokas vyko tarp Lokio vadovaujamų jotunų ir asų, vadovaujamų Odino.

 

 

Mimis (Mimiras) – išminties šaltinio šeiminkas. Kilmė neaiški. Laikomas asų dievu arba milžinu. Garsėjo žiniomis ir išmintimi. Dievas Odinas nukeliavo į Jotunheimąmilžinų žemę, kad įgautų visažinės Mimio išminties atsigėręs iš jo saugomo šaltinio. Tačiau kaip užmokestį turėjo palikti vieną akį.

Buvo pagrindinis dievo Henio patarėjas. Po dievų karo Mimis tapo asų įkaitu pas vanus. Vanai nusuko Mimio galvą ir nusiuntė Odinui, kur šis ją atgaivino ir ji tapo Odino patarėja.

 

Mimingas – miško ir kalvystės dievas (trolis).

 

Modis – įniršio dievas, Toro sūnus.

 

Nana – asų grupės deivė, dar vadinama liūdesio deive, Baldro žmona, Nepo duktė. Kartu su Baldru gyveno Breidablike Asgarde. Susilaukė sūnaus Forsečio, teisingumo, taikos ir santarvės dievo. Baldrą užmušė Hiodas. Po vyro mirties mirė iš širdgėlos.

 

Nerta – derlingumo, vanų grupės deivė, Njordo sesuo. Pagal Lokaseną, su broliu susilaukė Freiro ir Frėjos. Tapatinama su deive Skadi.

 

Njordas – jūreivystės, derlingumo dievas. Iš pradžių priklausė vanams, tačiau po asų ir vanų karo tapo asų įkaitu, todėl garbintas kaip asas. Deivės Skadi vyras, Freiro ir Frėjos tėvas. Tačiau Skadi ir Njordo santuoka nebuvo laiminga, kadangi Njordas negalėjo gyventi be Noatuno jūros, o Skadi – be medžioklės ir slidinėjimo Thrimheimo kalnuose.

 

Notė – nakties personifikacija.

Aprašoma Snorio Strulusono „Jaunesniojoje Edoje“. Ten rašoma, kad Nakties tėvas buvo milžinas Narfis. Notės apibūdinime minima, kad ji buvo tamsaus veido, kaip ir jos šeima. Pirmoje santuokoje buvo susituokusi su žmogumi Naglfariu, o jų sūnus – Audis. Vėliau ji ištekėjo už Anaro ir jiems gimė duktė Jordė Žemė. Galiausiai ištekėjo už Delingo, aušros dievo. Notės ir Delingo sūnus buvo Dagras, dienos personifikacija. Tėvai Dagrui padovanojo du arklius ir du karo vežimus, kuriuos padėjo aukštai danguje tam, kad Dagras galėtų važinėtis dangumi visą parą. Pirmoji joja Naktis ant arklio Hrimfaksio. Dienos arkliu Skinfaksiu joja Dagras, nuo arklio karčių nušvinta visa žemė ir dangus.

 

Odinas – karo ir išminties, vyriausias dievas. Karo kurstytojas. Asų grupės vadovas. Odino broliai Vilis ir . Deivės Frigės vyras, turėjo sūnų Baldrą. Odino buveinė Asgarde – Valaskjalvas, kur iš sosto Hlidsjalfo galėjo matyti viską, kas darosi pasaulyje. Vadovauja dievų asų trijulei, į kurią dar įeina Lokis ir Henis. Minima, kad atgaivino pirmąją žmonių porą – Aską ir Emblą. Pagal „Sagą apie Volsungus“ garsiausiausias skandinavų didvyris Sigurdas (Zygfrydas) yra netiesioginis Odino palikuonis.

Identifikuojamas su šiais dievais:

Odinas buvo formos keitėjas, išlaikęs chtoniškus demoniškumo bruožus. Buvo teigiama, kad jis galėjo keisti odos spalvą kaip panorėjęs. Turėjo chtoniškus žvėris: du varnus (kranklius), kurių vardai Huginas („mąstantis“) ir Muninas („menantis“), bei du vilkus – Gerį („godusis“) ir Frekį („rajusis“). Taip pat Odinas turėjo aštuonkojį žirgą Sleipnį, kurį pagimdė Lokis.

Minima, kad jis keliauja po pasaulį senio pavidalu. Šis klajotojas Odinas vaizduojamas apakusiu viena akimi (kartais visai aklu) senuku pasiremiančiu lazda, su ilga žila barzda, gaubta skrybėle.

Dažniausiai Odinas siejama su įtūžiu, karingumu, tačiau kartais minimas išmintingas ir poetiškas. Pagal vieną iš mitų paliko savo kairiąją akį Mimiro išminties šaltinyje, kur ši grynina vandenį.

Skandinavams Odino vardas buvo mūšio ir karo sinonimas, kadangi neretai dievas pasirodo ir atneša pergalę.

Pagal skandinavų sagas Odinas dažnai vaizduojamas karo kurstytoju, kuris siųsdavo valkirijas į mūšio lauką pakreipti mūšio baigtį savo naudai, siekdavo surinkti geriausius kritusius karius Valhaloje. Pagal Snorį Sturlusoną Odinas pasveikindavo kritusius mūšiuose karius Valhaloje, kurie tapdavo einherijais.

Ragnaroko metu atvedė savo einherijų armiją į mūšio lauką, laimėjo daug kovų, tačiau kovojo su chtonine pabaisa, vilku Fenriu, ir pralaimėjo, buvo prarytas. Vėliau jo sūnus Vydaras perplėšė pabaisą pusiau.

„Gyvieji“ atributai:

  • Chtoninės pabaisos: du varnai ir du vilkai, aštuonkojis žirgas Sleipnis;
  • Nukirsta Mimiro galva, kuri pranašaudavo ateitį;
  • Valkirijos, kurios rinkdavo kritusių mūšyje sielas.

Magiški daiktai siejami su Odinu:

  • Nykštuko Gugniro (Gungis) ietis, kuri visada pataiko į taikinį;
  • Magiškas auksinis žiedas Draupniras, iš kurio kiekvieną aštuntą naktį pasirodydavo aštuoni nauji žiedai.
  • Valknutas, trys sujungti trikampiai.

 

Otaras – Frėjos protėžė.

 

Ranė – jūros ir audros deivė, į tinklus rinkusi skenduolius. Su vyru Egiu turėjo devynias dukteris. Ranės dukterys identifikuojamos kaip Heimdalo motinos. Ji paskandindavo laivus, o į savo tinklus rinkdavo nuskendusius jūreivius, kuriuos nusinešdavo į savo buveinę jūros dugne. Ranės skenduoliai nepatekdavo nei į Valhalą, nei į Helheimą

 

Saga – istorijos ir atminties deivė.

 

Sivė (Sifė) – auksaplaukė derlingumo deivė, Toro žmona, Ulro motina. Su Toru susilaukė Trudės ir Loridžio, bei manoma Modžio.

Pagal vieną mitą aprašoma „Lokasenoje“, Lokis nukirpo deivės Sifės plaukus, tačiau vėliau Torui pagrąsinus užmušti, privertė Dvaliną, nykštukų valdovą, pagaminti peruką, tokius pat plaukus, kuriuos grąžino Sifei.

 

Sjofnė – meilės deivė, tapatinama su Frėja.

 

Skadi – kalnų milžinė-deivė, vanų dievo Njordo žmona. Ji buvo medžiotoja ir slidininkė, jotuno (milžino) Tjacio duktė. Su Njordu susilaukė dievų Freiro ir Frėjos. Gali būti, kad Skandi yra senesnis deivės Nertos vardas. Kartais minima, kaip Skandinavijos eponimas. Dažnas Skadi epitetas – „Slidinėjimo deivė“.

Kai asai nužudė Skadi tėvą, ginkluota atvyko pas asus ir pareikalavo išpirkos už tėvą. Susitaikydami asai pasiūlė pasirinkti vyrą iš jų tarpo, tačiau renkantis tik pagal kojas. Njordo kojos pasirodė gražiausios, Skadi pamanė, kad jis yra Baldras, ir pasirinko Njordą. Lokui pavyko ją prajuokinti, buvo sudaryta taika. Odinas sviedė Tjacio akis į dangų, kur jos tapo žvaigždėmis.

Tačiau Skadi ir Njordo santuoka nebuvo laiminga, kadangi Njordas negalėjo gyventi be Noatuno jūros, o Skadi – be medžioklės ir slidinėjimo Thrimheimo kalnuose.

Pagal Inglingos sagą, Skadi vėliau tapo Odino žmona ir susilaukė daug sūnų.

 

Sleipnis (Sleipniras) – magiškas aštuonkojis dievo Odino žirgas. Didžiausias iš visų arklių. Jo tėvai: dievas Lokis ir žirgas Svadilfaris.

Pagal mitą „Jaunesniojoje Edoje“ pasakojama, kad Asgardą pastatė milžinas Hrimthuras, kuriam padėjo šio žirgas Svadilfaris. Milžinui už darbą buvo pažadėta deivė Frėja, saulė ir mėnulis, tačiau jis turėjo darbą užbaigti per šešis mėnesius. Klastingas dievas Lokis pasivertė kumele ir nuviliojo statytojo žirgą, be kurio pagalbos Hrimthuras laiku darbo nebaigė ir negavo pažadėto atlygio. Milžiną užmušė dievas Toras, kai šis, įniršęs, kad neteko užmokesčio, pradėjo svaidytis statybiniais akmenimis. Tačiau po kurio laiko Lokis pagimdė aštuonkojį žirgą Sleipnį, kuris yra milžino žirgo Svadilfario ir Lokio, kuris buvo pasivertęs kumele, palikuonis.

Pasak „Jaunesniosios Edos“, Lokis sugrįžo į Asgardą ir atidavė aštuonkojį kumeliuką Odinui. Lokis Odinui gyrė savo palikuonį sakydamas, kad žirgas yra greičiausias pasaulyje, gali nešti per jūrą, per orą ir į mirusiųjų šalį. Pagal SigrdrífumálVyresniąją Edą“, Sleipnio dantys buvo išpuošti išraižytomis runomis.

 

Skinfaksis ir Hrimfaksis – dienos personifikacijos Dagro ir nakties personifikacijos Notės arkliai. Skinfaksio ir Hrimfaksio vardai reiškia „blizgantys karčiai“ ir „apšerkšnoję karčiai“. Pirmoji joja Naktis ant arklio Hrimfaksio. Dienos arkliu Skinfaksiu joja Dagras, nuo arklio karčių nušvinta visa žemė ir dangus.

Į Skinfaksį ir Hrimfaksį yra panašūs Arvakas ir Alsvidas deivės Solės, Saulės personifikacijos, arkliai, kurie kartu traukia Solės vežimą.

 

Snotra  – asų deivė. Protinga ir švelni, išminties deivė, tapatina su deive Frige. Tačiau islandų mitografas Snoris Sturlusonas Frige ir Snotra išskiria kaip skirtingas deives. Iki dabartinių laikų neišliko jokių įrodymų, kurie leistų atskirai identifikuoti šias deives.

 

Solė (SolSola) – Saulės deivė, Mundilfario ir Glaurės dukra. Manio mėnulio personifikacijos sesuo, Gleno žmona.

Kiekvieną dieną Saulė keliauja dangumi savo vežimu, kurį traukia du arkliai Alsvidas ir Arvakas. Visą dieną ją vejasi vilkas Skolas ketindamas suėsti. Saulės užtemimas reiškia, kad Skolui beveik pavyko pagauti Saulę, tačiau galiausiai ji pasprunka. Yra nulemta, kad ragnaroko metu Skolas pagaus ir suės Saulę, tačiau vėliau ją pakeis dukra. Žemę nuo viso Solės karščio saugo deivė Svalinė, kuri stovi tarp Žemės ir Solės. Skandinavai tikėjo, kad šviesą teikia ne Saulė, o jos arklių Alsvido ir Arvako karčiai.

 

Svadilfaris – milžino Hrimthuro arklys.

Jaunesniojoje Edoje“ pasakojama, kad Asgardą pastatė milžinas Hrimthuras, kuriam padėjo šio žirgas Svadilfaris. Milžinui už darbą buvo pažadėta deivė Frėja, saulė ir mėnulis, tačiau jis turėjo darbą užbaigti per šešis mėnesius. Klastingas dievas Lokis pasivertė kumele ir atitraukė statytojo žirgą, nuo kurio vėliau dievui gimė Sleipnis, aštuonkojis žirgas, kurį atidavė Odinui. Be žirgo pagalbos Hrimthuras laiku nebaigė darbo, negavo pažadėto atlygio. Milžiną užmušė dievas Toras, kai šis, įniršęs, kad neteko užmokesčio, pradėjo mėtyti statybinius akmenis

 

Toras (germanų Donaras) – griaustinio dievas, Odino ir Jordės sūnus, Sifės vyras. Jo globėja buvo Hlora. Su meiluže milžine Jarnsaksa susilaukę sūnaus Magnio, o su žmona Sife – dukters Trudės ir pagal Proziškosios Edos prologą – sūnaus Loridžio. Taip pat jis turėjo sūnų Modi, tačiau nenurodoma jo motinos tapatybė. Vaizduojamas raudonplaukiu, su kūju. Jo tėvas Odinas yra dažnai vaizduojamas galingu ir aristokratišku, o Toras – daugiau panašesnis į paprastą žmogų.

Gyveno Bilskirniro menėje Trudheime AsgardeRagnaroko metu kovos su milžiniška gyvate Jormungandu, abu žus.

 

Tiras (Týr; Tiūras, Tiu) – skandinavų mitologijos dvikovos, pergalės ir didvyriškos šlovės dievas, vaizduotas vienarankiu vyru. Kitose germanų kalbose jo vardą atitiko gotų Teiwssenovės anglų Tīw ir senovės vokiečių aukštaičių Ziu, visi kilę iš protogermanų *Tîwaz (*Tē₂waz). Senovės skandinavų Týr vėliau tapo Ty norvegų kalboje, Tyr švedų ir danų kalbose, bet išliko Týr šiuolaikinėje islandų ir fareriečių kalbose.

Vėlyvosiose islandų Edose Tiras vaizduojamas arba kaip Odino (Jaunesnioji Eda), arba Himiro sūnumi. Jo vardo kilmė nurodo, kad jis galėjo kažkada būti laikomas dievų tėvu ir panteono vyriausyiuoju dievu, nes jo vardas galiausiai gali būti kildinamas iš indoeuropiečių *Dyeus, reiškusio pagrindinę indoeuropiečių religijos dievybę. Spėjama, kad Tîwaz kažkuriuo Didžiojo tautų kraustymosi metu prarado populiarumą ir statusą dievų panteone, užleisdamas vietą Odinui ir Torui.

Asų grupės dievas. Identifikuojamas su romėnų Marsu. Kalinamas Fenris sugebėjo nukąsti Tirui ranką ties alkūne, kai šis norėdamas parodyti, kad dievai jam nepadarys nieko bloga, įkišo ją tarp vilko nasrų. Ragnaroko metu kaunasi su chtonine pabaisaGarmu, abu miršta.

 

Troliai (iš norvegų k. Troll) – skandinavų mitologinės būtybės, dažnai sutinkamos pasakose, legendose, dabar populiarūs ir fantasy literatūroje. Jie vaizduojami žmogaus pavidalo, dideli, bjaurūs, labai seni. Siejami su kalnais, akmenimis. Gyvena vieniši kalnų urvuose, miškų tankmėje ir nepakenčia saulės šviesos. Norvegijoje yra ne vienas kalnas, savo pavidalu primenantis milžinišką trolį, ir, žinoma, apie tokius kalnus nuo senovės pasakojami padavimai

 

Trudė (Thrudė) (sen skand. Þrúð) – dievo Toro ir deivės Sivės duktė. Modžio sesuo, Magnio ir Ulo netikra sesuo. Ji yra valkirija, tarnaujanti Valhaloje einherijams.

Trudė buvo pažadėta nykštukui Alviui, už ją Alvis pagamino dievams ginklų. Toras sugalvojo būdą kaip sustabdyti Alvio ir jo dukters vedybas. Jis pasakė Alviui, kad jis esąs mažo ūgio, todėl privalo įrodyti, kad yra išmintingas. Alvis sutiko atlikti Toro išbandymus, kurie tęsėsi kol patekėjo saulė ir jis, kaip ir visi nykštukai, patekėjus saulei pavirto akmeniu. Taip Toras pergudravo nykštuką Alvį, pavertęs akmeniu, o jo duktė liko netekėjusi.

Ji minima Snorio Sturlusono Edoje (žr. Alvíssmál)

 

Ulras (Ulas) – dievas, priklausantis asų grupei. Sivės sūnus, Toro posūnis. Jis buvo dievas medžiotojas ir slidininkas, puikus šaulys, šiais bruožais panašus į deivę Skadi. Minimas „Jaunesniojoje Edoje“. Turėjo laivą, kuris vadintas Skjöldr („skydas“).

 

Valis (isl. Váli) – dievas keršytojas, dievo Odino ir milžinės Rindės (Rindrės) sūnus. Gimė tam, kad atkeršytų Hiodui už brolio Baldro nužudymą. Užaugo per vieną dieną, ir užmušė Hiodą. Valiui lemta pergyventi ragnaroką.

Kitas Valis – milžinasLokio ir Siguinos sūnus. Dievai keršydami Lokiui už nusikaltimus, jo sūnų Valį pavertė vilku, kuris tapęs žvėrimi perkando savo broliui Narviui gerklę.

 

Varė (Var) – asų grupės deivė. Ji klausosi priesaikų ir susitarimų tarp vyro ir moters, priesaiką sulaužiusįjį nubaudžia. Deivės garbei priesaikos buvo vadinamos vararomis (deivė var – priesaika varar).

 

 – dievas, priklausantis asų grupei, Bestlos ir Boro sūnus. Jo broliai – Vilis ir Odinas. Žinomas tuo, kad davė žmonijai kalbėjimo ir išorinių pojūčių galias.

Lokasenoje aprašoma, kad Vė turėjo romaną su Odino žmona FrigeVoluspoje minima, kad Henis ir Loduras padėjo Odinui sukurti pirmą vyrą vardu Askas ir pirmą moterį vardu Embla, tačiau Gilfagininge vietoje Henio ir Loduro minimi Vilis ir Vė. Yra prielaida, kad Loduras yra kitas dievo Vė vardas.

 

Vydaras (Vidaras) – tylos, slaptumo, keršto dievas. Odino ir milžinės Gridos sūnus. Dievas, kuriam lemta pergyventi ragnaroką. Kiti dievai išgyvensiantis ragnaroką bus jo brolis ValisBaldrasHenisHiodas. Vydaras vadinamas tylinčiuoju dievu, minimas kaip „Tylusis Odino sūnus“, taip pat garbinamas dėl milžiniškos jėgos. Pagal „žynės panašystę“ Vydaras atkeršys už tėvo mirtį. Po to kai vilkas Fenris per ragnaroką suės jo tėvą Odiną, jis stos į kovą su siaubūnu, batu primins prie žemės vilko apatinį žandikaulį, o abiem rankomis sugriebęs viršutinį ir perplėš žvėrį pusiau. Pagal kitą Valuspos versiją, Vydaras naudosis kardu, o užmuš vilką persmeigdamas širdį.

 

Vilis – dievas, priklausantis asų grupei, Bestlos ir Boro sūnus. Jo broliai –  ir Odinas. Žinomas tuo, kad davė žmonijai emocijas ir protą.

Voluspoje minima, kad Henis ir Loduras padėjo Odinui sukurti pirmą vyrą vardu Askas ir pirmą moterį vardu Embla, tačiau Gilfagininge vietoje Henio ir Loduro minimi Vilis ir Vė. Yra prielaida, kad Henis yra kitas dievo Vilio vardas.

 

Vorė – išminties deivė.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s