Kalinys savuose rėmuose

Man daug kartų sakė: tu pasigailėsi.

Sakė: tu kentėsi lygiai taip pat, kaip visi.

Kartojo: darai klaidą.

Kalė į galvą: tau nereikėjo taip elgtis.

Smukdė: tau niekad nepavyks.

Šaukė: ką tu darai…

O aš kaip gyva, taip gyva.

Kaip kvėpuoju, taip kvėpuoju.

Kaip ėjau taip ir einu.

Kaip veikiau, taip ir veikiu.

Tik su mažesniais ar didesniais trukdžiais.

Juk negali viskas eitis kaip per sviestą – ramiai, tiksliai ir tiesiai. Taip neįdomu. Nėra iššūkio, nėra kliūčių, kurias tau reikėtų pereiti. Ne taip veikia gyvenimas ir likimas.

Kartais,  žmogus, pasijauti morališkai išprievartautas.

Kuomet privalai elgtis, ko iš tavęs tikimasi, nes “visi taip daro“, “kitos taip elgiasi“, “taip priimta“, “taip turi būti“, “taip gamta mus sukūrė“. Nematau nei vieno svaraus argumento moralinei prievartai pateisinti.

Iš kiekvieno iš mūsų, dešimtis kartų kasdien to reikalaujama – eiti prieš savo principus, nusistatymus, kartais net prieš savo moralę, kad elgtumėmės taip, kaip visi elgiasi. Tikrai abejoju, kad vienintelis žmogus, taip besijaučiantis, esu aš. Kuomet turiu nusileisti kitų valiai ir visuomenės sukurtai nuomonei apie tam tikrus veiksmus ir įvykius, kuomet turi eiti prieš patį save ir eiti iškelta galva, nes taip elgiasi visi.

Man taip netinka.

Jau geriau būsiu atskirta nuo visuomenės, nei morališkai išprievartauta.

Jau geriau būsiu viena, nei su tuo, kas siekia mane pakeisti.

Nesu tobula – niekas nesame tobuli. Tačiau yra dalykų, už kuriuos privalai kovoti. Ir niekada nepakeisi žmonių. Niekada. Žmonės nesikeičia. Ilgainiui tik išryškėja vienos ar kitos jų savybės.

Skaudžiausia būna tuomet, kai supranti, kad niekas ir niekada nesupras, kaip tu iš tiesų jautiesi. Kaip tau skauda. Kaip tau gera. Kaip tau norisi šokti nuo daugiaaukščio pastato stogo ne tam, kad pažiūrėtum, kas tave prisimins ir kas pirmi sužinos ar susivoks, kad tavęs nebėra, o tam, kad nebematytum veidų ir žmonių, iš tavęs besitikinčių to, kas yra priderama pagal jų moralę ir įsitikinimus.

Kaip balta varna juodų avių bandoj.

Kaip kalinys savo paties pastatytuose rėmuose – juk gyvename visuomenėje, o ne negyvenamoje saloje. Negalime diktuoti savų taisyklių. Iš pradžių turime žaisti pagal kažkieno jau sukurtas taisykles ir, tik laimėję žaidimą, galime imti kurti savas.

Taip viskas veikia.

Jeigu nežaisi pagal taisykles, būsi ištremtas už žaidimo ribų. Jeigu nori egzistuoti, turi žaisti.

Svarbiausia atsiriboti. Tapti veikėju. Žmogumi, kuris daro tai, ko iš jo tikimasi. Veikėjas, atskira asmenybė ir subjektas, kurį valdo sąmoninga būtybė už jos. Visi tokiais esame. Tik vieni išliekame atskirais sutvėrimais, o kiti patrūksta, neištempia ir susilieja su savo išgalvotu visuomeniniu veikėju, sau įteikdami, kad tai tikroji jų asmenybė. Taip nyksta žmonės, kuriems vienodai šviečia, kiek jų moralės kodeksas sutampa su visuomenės nustatytomis normomis.

Būtent visuomenės

O ne paties žmogaus

Mes juk turime teisę gyventi nekliudydami kitiems, tačiau taip, kaip patys norime, o ne kaip iš mūsų tikimasi. Elgtis taip, kaip mums patiems atrodo teisinga ir reikalinga.

Tačiau niekas taip nežaidžia.

Pabandžius išjungti veikėją ir išeiti į areną pačiam, būni sutryptas su žemėmis. Nesuprastas. Pasmerktas ir atstumtas. O galutinai ir ištremtas iš visuomenės ribų. Lyg raupsuotasis. Visuomenės atmata. Nereikalingą užkratą nešiojantis padaras.

“Kitoks“ užkratas yra mirtinas.

Veikėjai miršta vos tik užsikrėtę.

Todėl visuomenė ir atskiria “užsikrėtusius“. Kad tai neplistų lyg maras tarp žmonių. Nes tuomet visuomenė žlugs.

Žiūrėjimas į pasaulį be jokių akinių yra baudžiamas tremtimi už visuomeninio gyvenimo.

Nes tu kitoks

Nesuprantamas

Ir iš viso, ar ne pats laikas būtų ką nors susirasti į porą?

Ir veikėjui belieka palinksėti galvą, o žaidėjui – ją trenkti į sieną.

Žinai, kas yra svarbiausia?

Ar žinai?

Kad žaidėjas galėtų bendrauti su kitais žaidėjais, kol neišprotėjo. Ne su veikėjais, o su žaidėjais.

Pačiomis asmenybėmis, o ne visuomenei pritaikytomis žmogiškąjį pavidalą turinčiomis formomis.

Nes kitaip greitu metu išsitaškysi ant grindinio.

Arba pajusi, ką reiškia skristi nuo tilto.

Arba iš viso, skristi.

Kiekvienas esame kalinys savo pačių pasistatytuose rėmuose. Turime savo veikėjus, kuriais žaidžiame viešumoje. Ir turime savo asmenybes, kurias išleidžiame tik retais atvejais, kuomet visiškai pasitikime žmogumi(nėmis) ir kai žinome, kad jis tą akimirką taip pat paslėps veikėją ir išjungs jį.

Bandydamas tik gali sužinoti, ar tai verta daryti

Iškišti nosį iš už veikėjo nugaros ir šuktelėti kitam žaidėjui: ei, išlįsi?

Nors teigiamas atsakymas nieko nereiškia. Kaip ir niekas, kas yra kalbama veikėjo lūpomis.

Esame tik rašalo dėmės kažkieno pasąmonėje. O galbūt dulkės kažkieno smėlio laikrodyje.

O ką gali padaryti vienas rašalo lašelis ant popieriaus? Geriausiu atveju, pasiaukoti, kad būtų pakeistas lapas.

Bet ne knyga

Ir ne istorija

Ne veltui niekuomet neįsivaizdavau, kaip gyvensiu ir kad gyvensiu…

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s