Kodėl žmonės vaikšto naktimis

Rainy day in Vilnius Old Town

Rainy day in Vilnius Old Town

Sakoma, kad laimingas tas, kuris gali gyventi su savimi. O kaip tai pasiekti nepasako niekas.

Kiekvienas daro tai kaip išmano – bando save analizuoti, pasiduoda analizuojami kitų, kartai susitaiko, o kartais tiesiog numoja ranka – kaip nors ištversiu.

Bet kartais atsitinka taip, kad negali nei susitaikyti, nei atsiduoti kito valiai tave suprasti – turi mėginti susitarti su savimi. Taip sakant, akis į akį, vienas prieš vieną. Tuomet atsitinka keistas dalykas – žmogus ima eiti. Vienas. Naktimis.

Mes gyvename nuolatos apsupti žmonių, kurie tiesiog eina, bėga, skuba… Kažkur lekia nesustodami ir nepastebėdami mažų dalykų. Kai kurie stebi kitus žmones, tačiau lygiai taip pat nepastebi, kas yra aplinkui. O galbūt pastebi, tik nesupranta? Rodos, taip paprasta – mes tiek daug pastebime kituose, bet ne savyje. Tiek daug žinome apie save, kad net nebeatpažįstame. Paprasčiausi veiksmai tampa nesuprantami ir lyg beprotystės užuominos. Na, padidintai pasakius.

Bet vis tiek yra keletas žmonių, vaikštančių naktimis. Nesišlaistančių, bandančių grįžti namo, o vaikštančių. Tiesiog.
Naktį nebėra žmonių. Nėra nieko tokio, kas yra diena – triukšmas, skubėjimas, lėkimas, klegesys, kalbėjimas, darbai, vargai… Naktį nebėra nieko, tik ramybė ir poilsis. Galimybė pažvelgti į save ir į kitus kitoje šviesoje. Juokinga – nakties šviesoje pažvelgti į kitus? Bet juk taip iš tikrųjų vyksta. Naktį į paviršių išlenda visi demonai, kuriuos laikome savyje ir dėl kurių darosi nejauku. Demonai, kurie trukdo miegoti, trukdo ramiai gyventi. Nebėra demonų, išlendančių dieną ir verčiančių eiti kartu su visais, kartu su pilka mase, neišsiskirti, nemąstyti, nematyti ir nieko nedaryti kitaip, nei kiti. Naktį dieniniai demonai miega, užleisdami vietą savo naktinėms atmainoms. Bet ar nuo to mums geriau?

Niekada nemėgau nakties. Ne veltui sakoma “It’s not the beasts in the dark we are afraid. It’s the beasts inside us”. Nors ji jauki. Bet tada, kai yra kažkiek šviesos. Kokios nors. Bent mėnulis, ar žvaigždės. Tada galiu laisvai blūdyti po pasaulį, neturėdama nei tikslo, nei ko nors panašaus, nei laiko suvokimo ar reikalo kur nors skubėti. Tu gali eiti, eiti, eiti ir svajoti. Mąstyti apie tai, apie ką dieną net neturėtum ar nesusivoktum pagalvoti. Naktis, vis dėlto, stebuklingas laikotarpis. Juk visi normalūs žmonės turi miegoti, ar ne?
Taip pat yra ir rytais. Anksti ryte visi dar miega. Niekas nedirba. Ir šviesu. Miestas apmiręs. Kaip ir naktį. Jokio judesio. Viskas lyg per audrą. Tik po truputį daugėja žmonių, automobilių, praeivių, demonų… Ir norisi slėptis. Kažkur, kur nėra niekur. Tamsoje. Kaip visiems demonams ir pritinka.

Nemėgau nakties, tačiau visuomet mėgstu vaikščioti po ją. Kur akys mato. Klausytis visko,kas vyksta. Ir apie nieką nemąstyti. O gal kaip tik, mąstyti apie viską? Kas supaisys, kas sužinos…
Tas pats galioja ir ankstyvam rytui – gali eiti į valias, nieko aplink nėra. Viskas išmirę. Lyg būtum vienintelis žmogus visame pasaulyje ir niekas tau nebetrukdytų. Ir pašoksti, lyg pabaidytas laukinis žvėris, išvydęs kokį nors savos rasės, bet nepažįstamą, atstovą ar išgirdęs jo žingsnius. Ir atsidūsti – turi grįžti į pasaulį, pilną demoniškų normų, kvailų įsipareigojimų ir taisyklių, pasaulį, kuriame tu esi tik vienas iš krumpliaračių, priverstų suktis dėl didesnio mechanizmo veiklos.
Jeigu tavęs nebeliktų, tave pakeistų kitas.

Ir kiekvieną kartą nubudus iš naktinių demonų transo tu nori į jį sugrįžti. Galbūt ten pasilikti. O galbūt išeiti ir daugiau neatsigręžti. Čia jau kaip kam patogiau. Naktyje gali pastebėti ir tai, ko naktį nesimato, tačiau kas gali įsirėžti taip giliai atmintyje, kad niekad daugiau nenorėsi ten sugrįžti. Gali taip giliai sukrėsti, kad norėsi lėkti iš nakties kuo toliau ir kuo giliau į pilką masę, nerti į priverstinių šypsenų ir elgsenos normų prigrūstą indą ir plaukioti sau laimingai.

Naktyje, kartojuosi, kiekvienas išlaisviname savus demonus. Nes nenorime, kad juos pamatytų kiti. Nes įprantame būti vieni su savais ir tik savais. Galbūt savi nepriimtų svetimųjų? Niekas negali žinoti.

Tik gaila, kad miestuose merginoms vaikščioti vienoms nėra saugu… Demonai tuomet įgauna ir žmogišką pavidalą

Kad ir kaip bebūtų, vis tiek vaikštome. Visi. Kam kada patinka.

Vaikštome ir mąstome apie tai, kas buvo ir apie tai, kas dar bus.

Naktis, tai lyg sąsaja su praeitimi – tamsoje išryškėja prisiminimai, lyg skaidrės ant sienos šviečiant projektoriui. Prisiminimai, kurie neišlenda į paviršių šiaip sau.

Prisiminimai, kurių tu niekad neįstengsi pamiršti.

Ir taip eini sau, akimis, lyg projektoriaus šviesomis, matydamas savo praeitį, bet ne ateitį, save, bet ne kitus.

Galbūt todėl žmonės ne visuomet sugeba pralinksmėti. Tapti laimingais. Nes jie niekad nieko nepamiršta.

balance_by_spinewinder-d30834p

Advertisements

One thought on “Kodėl žmonės vaikšto naktimis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s