Minusų ir pliusų trūkumas : ko reikia daugiau?

Hard life

Atrodo, pradėjau rašyti po vieną postą į sezoną. Gal taip ir geriau, huh?

Kai prisikaupia visokių bereikalingų minčių ir jomis reikia atsikratyti, o random stragers kartais yra geriausias dalykas.

Ir štai eilinė psichologinių ir per daug dramatiškų apmąstymų dozė.

ĮSPĖJIMAS: pereikite prie kitų įrašų, jeigu nesate nusiteikę skaityti sapaliones apie gyvenimą.Ačiū ^^

Atidžiai įsižiūrėjus į žmones aplinkui pastebi, kad tobulų nėra. Pati nesi tobula. Ir nereikia. Kiekvienas minusas žmogų daro savaip žavų ir traukiantį. Minusas žmogui yra būtinas. Galbūt todėl man taip reikia žiemos ir sniego? Nes man minusai yra būtini? Minusai žmones paverčia žmonėmis, o ne įsivaizduojamomis tobulybėmis, kurios neegzistuoja. Tiesa, ne visi trūkumus pripažįsta ar nori parodyti. Tuomet išsivysto visuomenei būdingas atmetimo principas – tu esi tobulas, vadinasi, geresnis už mus, o, tuo pačiu, ne toks, kaip mes, reiškia, tave reikia sunaikinti (galbūt per stipriai pasakyta, bet gyvuliškas instinktas diktuoja būtent taip). Tobulybe būti nuobodu. Kaip ir gyventi vien tik pliusinėje temperatūroje – vis tiek ilgainiui imsi ilgėtis minuso.  Yra dar nuostabesnių dalykų : kai atrandi kažkur po ta pačia saule žmogų, su panašiais minusais į savo, imi jaustis nesaugus. Atrodo, turėtum jaustis tik geriau – esi ne vienas taip besijaučiantis, turintis tokių minusiukų. O jaučiasi visiškai atvirkščiai: ne, to negali būti, toks esu tik aš ir niekas manęs negali suprasti. Tuomet belieka tik nusijuokti. O kas daugiau? Jeigu negali atskirti minioje žmonių, panašių į save savo minusu, vadinasi, tu jį arba susigalvojai, arba nori pasilikti jį – nenori būti toks, kaip kiti. Keistai čia gaunasi. Minusus ne visada reikia paversti pliusais. Kai pliusų yra per daug, viskas nusidažo ryškiai rožine spalva ir viskas yra PERFECT.

Nekenčiu rožinės.

Todėl myliu žiemą.

Kai būna DAUG minuso ir DAUG baltos.

Balta spalva yra lyg visa ko pradžia – dar vienas baltas lapas tavo gyvenimo knygoje, baltas lapas tavo brėžinių knygoje, baltas lapas tavo juodoje sąmonėje. Ir minusas tampa neutralus. Nei pliusas, nei minusas. Tiesiog niekas – balta spalva.

Lyg viską galėtum pradėti iš naujo.

Ir tuomet prasideda pliusų paieškos.

Juk taip mus mokė per fiziką – minusas traukia pliusą. Vadinasi, kiekvienam dideliam minusui reikia ir pliuso. Manau, kiekvienas minusas kiekvienoje sąmonėje turi sau atitinkamą pliusą – taip būtų juk logiška. O gal kaip tik ne? Gal kaip tik kiekvienas žmogus yra arba pliusas, arba minusas ir tam, kad taptų neutralūs, turi susirasti savo atitinkamą pliusą arba minusą? Tiesą sakant, nemanau, kad taip. Tiesiog kiekvieno žmogaus sąmonė turi savo “krūvį” – minusų ir pliusų bagažą, pilną, o gal tik besipildantį vis atrandamomis savybėmis, ir tik tada, kai šis bagažas yra pilnai užpildomas, kai tampa neutralus, žmogus miršta. Nes būtent savo pliusų ar minusų ieškojimas skatina judėjimą – mus traukia tai pliusas, jeigu turime per daug minuso, tai minusas, kai yra per daug pliuso.

O gal aš jau per daug apie tą patį?

Rodos, per daug pasiilgau žiemos. Minuso. Nors pati nesu pliusas. Tikrai ne. Tiesiog reikia minuso. Beprotiškai reikia.

Ir, kai pagalvoji, gal ir gerai, kad reikia. Tai – stimulas gyventi. Varomoji jėga. Iki tol, kol viskas taps balta ir neutralu. Todėl laukiu žiemos jau nuo jos pabaigos. Kai viskas vėl taps balta, lyg naujas tavo gyvenimo puslapis, kai viską gali pradėti iš naujo.

Daug nutiko iki šios žiemos. Daug tokių dalykų, kuriuos tik minusas ir žiema gali sutvarkyti. Kad atšaltų protas ir viskas, kas buvo perdegę. Kad viskas vėl sustotų į savo vėžes.

Tik vieną dalyką supratau.

Tam, kad gyvenčiau, reikia ir pliusų, ir minusų. Tam, kad turėtum stimulą gyventi. Pas mane daug minuso. Žiema jo dar daugiau prideda. Todėl negaliu padėti kitiems minusiniams žmogams. Nes mane traukia pliusas, kurio dar nėra. Bet mane traukia. Dar labiau nei žiema. Traukia nuo kitų minusų. O kur, čia jau kitas klausimas, kuris, manau, dar ilgai liks neatsakytas.

Kiekvienas turi savo minusą ar pliusą, kuris suteikia jėgų gyventi. Vadinasi, visi kažko ieško. Net ir tiek, kurie manosi radę. Jie vis tiek ieško. Nes jie gyvena.

Viskas paprasta ir aišku – atsiradus naujam pliusui, arba išnyksta tavasis minusas, arba išnyksta tavasis pliusas. Todėl ir praieškome visą gyvenimą – pliuso arba minuso. Vienur ar kitur.

Juk todėl ir gyvename.

Todėl man ir reikia mano minuso. Kad galėčiau surasti savo pliusą.

Todėl aš ir myliu žiemą.

Todėl aš ir lauksiu kitos žiemos vos jai pasibaigus.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s