Laiškai niekam

  Letter

 

                                 Never write a letter if you can help it, and never destroy one!

                                                                                                                                               John A

                                 Sir, more than kisses, letters mingle souls; for, thus friends absent speak

John Donne

 

 

ĮSPĖJIMAS:

Nenorintiems skaityti “senamadiškų“ sapalionių patariu pereiti prie kitų įrašų 😀

 

Nuo amžių amžinųjų žmonija siekė komunikuoti. Jau antikos laikais viena svarbiausių komunikacijos priemonių buvo laiškai – jais buvo perduodamos žinios, paskalos, naujienos, svarbi informacija. Buvo sukurti tam tikri kodai ir koduotės, šifrai slaptiems ir svarbiems laiškams – apie tai ganėtinai galima prisiskaityti kad ir  A. Diuma romanuose bei D. Brown “Da Vinčio kode“ ir “Angeluose ir Demonuose“. Juk jeigu ne Gedimino laiškai, nemanau, ar kas nors, be rusinų, būtų sužinoję, kad kažkur Rytų Europoje, neįžengiamų girių glūdumoje yra kažkokia Likimo užmiršta Lietuvėlė.

Laiškų svarba yra milžiniška. T.y. BUVO milžiniška. Šiandien popieriaus lapus keičia elektroniniai laiškai. Bet tai juk yra nepalyginami dalykai, manau. Ar galima sulyginti nerimą, rankų virpulį atplėšiant naują laišką, tą kvapą, išlankstant popierių, žmogaus rašyseną, kuri tiek daug gali pasakyti apie patį žmogų su poros mygtukų paspaudimu? Manu, kad ne. Drįstu klausti : kodėl elektronika išstumia tokį šiltą bendravimo būdą, kaip laiškai? Kodėl neberašome ir nebegauname jų?

Man rodos, visų pirma kalta laiko stoka. Bent jau dauguma, manau, taip atsakytų – kas gali turėti laiko keverzoti kelis popieriaus lapus, paskui eiti į paštą, pirkti voką, pašto ženklą, dar mąstyti, kaip užrašyti adresą, o ką jau ir kalbėti apie gramatiką, sintaksę laiškuose, juk negali siųsti laiško su klaidomis… Kompiuteriu rašyti juk triskart patogiau! Pats klaidas ištaiso, pats išsiunčia, pora mygtuko paspaudimo ir vualia – laiškas jau nusiųstas! Ir mokėt nereikia (1.50 už pašto ženklą, 0,20 už voką ir, tarkim, 0,05xn už lapus yra nežmoniškai dideli pinigai!). But c’mon, people! Tik todėl, kad yra paprasčiau, nereiškia, kad tai yra geresnė išeitis.

Būdama nepataisoma romantikė, vertinu laiškus ir tai, kad laiškus rašo gal du arba trys žmonės iš šimto ar net tūkstančio man kelia nerimą. Paprasčiausiai galime palyginti, kas sukeltų didesnį emocijų pliūpsnį merginai: sms žinutė su ilgu meilės prisipažinimu ar netikėtai gautas laiškas, su dviem žodžiais : “Myliu tave“. Nežinau, ką pasirinktų kitos merginos, aš rinkčiausi laišką. Kodėl? Nes tai romantiška, šilta, gražu ir tai galima išsaugoti, peržiūrėti milijonus kartų. O sms žinutę anksčiau ar vėliau vis tiek ištriname. Arba pakeičiame telefoną. Arba kortelę. Ar dar bala žino ką. Laiškas išlieka, kaip išlieka ir prisiminimai, svajonės, išlieka net jausmai. Laiškai turi daug didesnį emocinį poveikį žmogui. Rašydamas laišką galvoji daug daugiau, nei rašydamas sms žinutę – stengiesi, kad sakinys skambėtų, daugybę kartų pergalvoji tekstą, abejoji, nes nori, kad viskas būtų tobula. Žinoma, tokia “kankynė“ ne visiems. O man patinka. Tuo labiau, kad, kaip jau minėjau, laiškus rašo vienetai, todėl laiškai yra tokie vertingi. Laiškai, manau, suartina žmones dar labiau, nei žinutės, internetas, net labiau, nei kalbėjimas telefonu. Kodėl? Elementaru, mano mielasis Vatsonai! (Kartojuosi) Laišką gali skaityti n+k kartų ir kuo daugiau skaitysi, tuo didesnį įspūdį tau tai padarys. Sutikus(-ęs) žmogų, kurio laišką tu gavai, žiūrėsi į jį/ją visiškai kitaip, nei iki laiško. Nesvarbu, ar daugiau ji(s) tau rašys ar ne, nesvarbu, ar tu atsakysi į laišką, ar ne. Požiūris pasikeis. Į kurią pusę pasikeis taip pat priklauso nuo žmogaus. Manau, daugeliu atvejų pasikeis į gerą.

Dabar kritiškoji šių sapalionių skaitytojų dalis atsakys: kas čia per nesąmonė, laiškai – atgyvena, tik močiutėms ir seneliams pagraudinti ir iš viso, kam to reikia?

Mano mielieji. Būtent dėl šitokios šių dienų nuostatos laiškų, romantiškų pasimatymų ir viso kito “atgyvenusio“ gėrio atžvilgiu ir rašau. Aš nemėginu pakeisti pasaulio. Tiesiog man skaudu matyti, kaip laiškus ir nuoširdų bendravimą keičia nuolatinis smsinimas, įnikimas į telefoną ar kompiuterį bei “Like“ paspaudimas snukiaknygėje. Aš negaliu nustygti vietoje iš nevilties, pagalvojus, kad mano kartos (i dare calling myself “90’s kid“) žmonių vaikai, ką jau kalbėt apie anūkus, nematys, neskaitys ir net nežinos, kas per daiktas yra “laiškas“. Tai taps jiems archajišku El. laiškų žodžiu-pradininku. Net negaliu pagalvoti, kad, radus(ęs) kokį seną laišką mano vaikis atbėgs su nuostaba akyse ir paklaus “Mama, kas čia?“. Tai šiurpu. Sakysite, turim evoliucionuoti, mokslas nestovi vietoje, kad tos archajiškos nesąmonės… Gal ir nesąmonės, bet to reikia.

Neapleiskime savo kūrybiškumo, nepameskime savo romantiškų polinkių socialiniuose tinkluose ir sms žinutėse. RAŠYKIME LAIŠKUS žmonėms, kuriuos mylime, kurių pasiilgome, kurių beprotiškai seniai nematėme. RAŠYKIME LAIŠKUS tiems, kuriuos norime prisiminti visą gyvenimą. Arba tiesiog parašykime laišką nepažįstamajam, sutiktam gatvėje. Ir palikime kavinėje ant stalo. O gal parašykime laišką, įkiškime į butelį ir paleiskime pasroviui?

 

SET YOUR IMAGINATION FREE, MY DEAR!

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s