THAT feeling. Iš didžiosios M.

Meilė

“Love is what makes two people sit in the middle of a bench when there is plenty of room at both ends”

Rytoj šv. Velykos. Už lango pilna sniego, na tai kas, kad šlapdriba, vis tiek – sniegas, balta, gražu… Nejučia apima labiau kalėdinė nuotaika, kai pradedi mąstyti apie likimą, laimę, jaukumą, namus.. ir tuos, kurie išėjo iš tavo gyvenimo, ir tuos, kurie ateina į jį. Panorau užsidegti žvakutę. Nežinau kodėl, tiesiog panorau. Apėmė neapsakomas jausmas.

Turėdama truputį per daug laisvo laiko, slankiojau po facebook’o sienas ir pamačiau labai įprastą vaizdelį – besibučiuojančios porelės nuotrauka, joje – du jauni žmonės, visai jauni. Ir nieko negaliu padaryti – sarkastiška šypsena nuslinko veidu. Ši mergaitė jau turi dvi, o gal ir daugiau nuotraukų su skirtingais vaikinais ir užrašais: “mus suvedė likimas”, “niekad tavęs nepaliksiu”, “suprantu, kad myliu”… Meilė? Bet ar tai iš tiesų yra meilė? Kiekvienam žmogui sakyti myliu ir manyti, kad to užteks? Kiekvienam sakyti, kas jis tau vienintelis, nors po mėnesio jau esi kito glėbyje? Ar tai yra meilė?

Aš manau, kad ne.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Šiuo metu, kai žmogui yra svarbesni daiktai ir jų gausa, o ne kiti žmonės, esantys aplinkui, žodžiai “meilė” ir “myliu” prarado prasmę. Nes jie yra kartojami bet kada ir bet kur. Tai nebėra stebuklingi burtažodžiai, atveriantys širdį ir kelią, kuriuo jau eina du susikibę žmonės, o ne kiekvienas atskirai. Dabar, atrodo, svarbiausia yra nebūti “forever alone” – nesvarbu su kuo, svarbiausia, kad ne viena/vienas. Tai nėra meilė. Tai net nėra koks nors stipresnis jausmas. Tai tapo mados reikalu, noru neišsiskirti iš visų, būti ne prastesniam už kitus. Kur tai prives?

Jeigu taip ir toliau, atrodo, mums nebereiks tikrų emocijų, meilės, kaip jausmo, nebeliks mūsų pasąmonėse, mūsų mintyse ir, tuo labiau, gyvenimuose.

Dažnai imame maišyti meilę su įsimylėjimu. Meilė tai įsiliepsnojusi ugnis, kurią pakilęs vėjas tik dar labiau pakursto. Įsimylėjimas – tai degtukas, nuo menkiausio krustelėjimo užgęstantis. Manau, nebūna meilės iš pirmo žvilgsnio. Aistra – taip, prisirišimas – taip, draugystė – taip, įsimylėjimas – taip! Bet ne meilė. Tai brandus jausmas, ateinantis po truputį, mažais žingsneliais, kai jau supranti, kad nori visą likusį gyvenimą matyti šį žmogų šalia, nori, kad tai jis tave glaustų stipriai stipriai, kai naktį pabundi iš svaiginančio košmaro. Žinai, kad kiekvienas barnis, kiekviena liga, nesėkmė, nesklandumas, kiekvienas nuopuolis suartina labiau, nei pakilimas. Kai jauti, kad vien švelnaus prisilietimo pakanka, kad visas pasaulis nušvistų kitomis spalvomis. Tai yra meilė. Tikra, brandi ir amžina. Tokia meilė gimdo aistrą, savininkiškumą, gimdo atleidimą ir pakantumą kiekvienai kvailystei ir avantiūrai.

Atrodo, kad tiesiog paistau, kai dar viena įsimylėjusi mergina? Tiesiog pliurpiu nesąmones, nes pati nepatyriau meilės? Vadinasi, klystate, brangieji.

Taip, aš nežinau, ką iš tiesų reiškia meilė. Bet aš žinau, kaip ji atrodo.

Tikroji meilės istorija nėra Tristanas ir Izolda, Gražuolė ir Pabaisa ar Romeo ir Džiuljeta, ar kokia nors kita graži, saldi, kupina svaigios aistros istorija, kaip galų gale jie “ilgai ir laimingai gyveno”. Tikrai ne!

Meilė yra senelis ir senelė. Taip, tie žilagalviai senoliai, vis dar vaikščiojantys susikibę už rankų, kartu gyvenantys, pragyvenę milijonus ginčų, sunkumų ir nuopuolių, tačiau atleidi vienas kitam ir tik dar labiau pradėję mylėti. Jie nesigriebė lengviausio kelio – skirtis pirmam sunkumui ištikus. Jie kovojo drauge, vienas dėl kito, dėl JŲ šeimos, o ne dėl to, ką pamanys aplinkiniai.

Taip, aš tokią meilę mačiau savo akimis.

Tokia buvo mano senelių meilė. Prie manęs, tuo metų dar mažametės, anūkės jiedu niekada nesipykdavo. Nors visada sakydavo vienas kitam: “Aš pirmas numirsiu, ir tada žinokis!” o kitas atsakydavo: “Aha, užsimanė, kas ten tave tokį paims, aš pirmas numirsiu!”. Komiška? Galbūt. Bet šiuose žodžiuose slypi daug daugiau.

Dabar, praėjus beveik dešimčiai metų po senelio mirties, dar girdžiu močiutę sakant: “Rapolai, cholera tu, ir kodėl pirmas numirei ir mane palikai? Smagu tau dabar žiūrėt, kaip aš čia kankinuosi…”. Močiutė dažniausiai tai sako su ašaromis akyse. Tose ašarose telpa viskas – vienatvė, skausmas, ilgesys ir, svarbiausia, MEILĖ. Ta begalinė, besąlygiška ir amžina meilė, kokios taip kiekvienam trūksta.

Būtent tai ir yra meilė. Tokia, kuri tęsiasi net ir po mirties.

Tokios meilės ir norėčiau palinkėti kiekvienam iš mūsų, kiekvienam iš jūsų. Suraskite tokį žmogų, kurį iš visos širdies galėsite keikti, jeigu jis numirs pirmiau jūsų. Su pavasariu ir su šventėmis!

Senior Love

Blacker.

Reklama

1 mintis apie “THAT feeling. Iš didžiosios M.

  1. Atgalinė nuoroda: Laukinė tarp civilizuotų ar vienintelė civilizuota tarp sulaukėjusių?.. | Nightmare

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s