Tyliai

 

Tylios lūpos, šaltos akys, tik garuoja arbata,

Kas gi mirė taip pasakęs, kad man žemėje yra vieta?

Rasti ją- kiekvieno tikslas, nes joje yra diena,

Yra naktis, yra ir rytas- yra viskas tik joje.

 

Ten kur baigias horizontas

Ar tik mylimo glėby,

Niekas nieko nežinos,

Nes ją atranda ne visi.

 

***

Taip kartais guli lovoje, kokią 4h ryto, negalėdama užmigti ir svarstai.

Kaip, kodėl, už ką ir kokiu tikslu tau likimas skyrė būtent tokį gyvenimą.

Kai pagalvoji, yra tiek progų jį pakeisti. Bet kai imi dėlioti aplinkybes, visus už ir prieš, viską, pakeisti pasidaro beprotiškai sunku, beveik neįmanoma, nes kažką keisdamas turi kažko atsisakyti. Taip visuomet buvo ir bus.

Bet tada ateina krentančių žvaigždžių metas. Kai imi svajoti, imi tikėti bet kuo- net išsigalvojamais reiškiniais. Kaip vienoj geroj dainoj yra pasakyta:

“Can we pretens tht airplanes in the night sky are shooting stars? I really need a wish right now…“

 

Ir kartais susimąstau- ar darau teisingai, ar veikiu taip, kaip turėčiau.

Ir žinau tik vieną- kad tu, taip tu, kuris, galbūt, net nežinai, kad aš egzistuoju. Kad tu išpildysi mano svajones.

O jeigu ne?

Tuomet jos tiesiog liks neišpildytos.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s