Say it out loud

Kartais pasakome visai ne tai, ką iš tikrųjų turime galvoje.

Tiesiog taip apsisaugome nuo visų emocijų, kurios gali netikėtai prasiveržti.

Ir jos nebūtinai būna tokios pačios, kokios nori, kad jos būtų.

Todėl mes bijom.

Mes sakom ”Ačiū tau už tai, kad tu esi” kai negalim pasakyt ”Aš myliu tave”…

Mes sakom ”Man nėra prasmės daugiau gyventi” kai norim, kad mus atkalbėtų…

Mes sakom ”Čia šalta” kai mums reikalingas prisilietimas…

Mes sakom ”Man iš tavęs daugiau nieko nereikia” kai negalim gauti tai ko norim…

… Mes sakom ”Aš nekėliau ragelio, nes buvau užsiėmus” kai negalim prisipažinti, kad girdėti šį balsą mums nebedžiugus…

Mes sakom ”Aš niekam nereikalinga” kai esam nereikalingi tik vienam žmogui…

Mes sakom ”Aš susitvarkysiu” kai gėda paprašyti pagalbos…

Mes sakom ”Tu geras draugas” ir nutylim ”…bet nieko daugiau nesitikėk”.

Mes sakom ”Tai nesvarbiausia” kai nebeturim pasirinkimo…

Mes sakom ”Aš pasitikiu tavim” kai jaučiam, kad su mumis žaidžia…

Mes sakom ”Visam laikui” kai nenorim pažiūrėti į laikrodį…

Mes sakom ”Aš buvau šalia” kai nesusirandam sau pasiteisinimo…

Mes tiek daug kalbam, kad kai ant liežuvio lieka keli neišnaudoti žodžiai mes suspaudžiam lūpas žiūrim į grindis ir tylim…
O tie žodžiai būtų buvę gražesni už tylą…

Kartais baimė yra tiesiog viską sugadinti arba visko netekti.

Bet negalima taip gyventi.

Reikia bandyti.

Nes kad ir kokia tyla būtų maloni.

Bet būtent šie žodžiai, kuriuos nutylime, galėtų būti geresni už tylą.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s