Runos

Runos – tai senovės germanų tautų rašmenys, naudoti jau II a., o gal ir anksčiau. Iki XII a. jas visiškai išstūmė su krikščionybe atnešta lotyniškoji abėcėlė, tačiau iki pat šių dienų runos liko svarbia daugelio Skandinavijos regionų kultūros dalimi. Šiame straipsnyje trumpai pristatysiu ir mūsiškius, ir Tolkino pasaulio – Ardos – runų rašmenis, jų istoriją bei reikšmę.

Visuose šiuose kraštuose buvo naudojamos labai panašios runų sistemos, vadinamoji Futhark (arba Futhorc) abėcėlė. Ji pavadinta pagal pirmus šešis simbolius – F, U, TH, A/O, R ir K/C. Seniausias jos variantas, Senesnysis futhark, daugiausiai naudotas Germanijoje (dabartinė šiaurės Vokietija, šiaurės Lenkija bei Danija), Skandinavijoje plačiau paplitęs buvo Jaunesnysis futhark, o Futhorcnaudotas Anglijoje. Maždaug VIII – X a. atsirado kelios naujos runų variacijos –Daniškasis futharkSutrumpintas Skandinavijos futhark ir Bohusleno futhark. Dar po poros šimtmečių, kai Skandinavijos šalys priėmė krikščionybę, buvo sukurtas naujas raštas, lotyniškos abėcėlės bei runų mišinys, vadinamas Lotyniškuoju futhark. Pastarasis kai kuriuose regionuose buvo naudojamas net iki XIX a. vidurio.

Futhark abėcėlę sudaro 24 runos, suskirstytos į tris etus (aettir) po 8 runas. Vėlesnių laikų ir atskirų regionų variantuose atsirado daugiau specifinių simbolių, tačiau pagrindiniai 24 išliko iki XII a., kai runas išstūmė lotyniški rašmenys.

Rašmenų rūšys:

Elder Futhark

Senasis Futhark, kaip manoma, yra pats seniausias runų alfabetas, kuris buvo naudojamas germanų gyvenamojoje Europos dalyje, įskaitant ir Skandinaviją. Kitos runų versijos kilo iš šios.  Raidžių pavadinimai kilę iš senosios germanų kalbos, germanų kalbų protėvio.

Anglo – Saxon Futhorc

Kuriant Anglo-saksų arba Senąją anglų kalbą, buvo pridėtos kelios runos. Runas į Angliją V a. atnešė anglų, saksų, džiutų ir fryzų (bendrai žinomų kaip anglo-saksų) gentys. Jos buvo naudojamos iki XI a. Įrašai runomis buvo daugiausiai randami ant juvelyrinių dirbinių, ginklų, akmenų ir kitų objektų. Tik labai nedaug runų rankraštinių pavyzdžių yra išlikę iki šių dienų.

Anglo-Saxon Futhorc

Younger Futhark

Ši runų alfabeto versija buvo naudojama tik Skandinavijoje, daugiausiai Danijoje ir Švedijoje iki XVII a.

Šių simbolių panašumas kyla iš senovės genčių migracijos ir keliavimo iš rytų į vakarus. Šiaurės Europos kalbos priskiriamos Indoeuropiečių kalbų šeimai vien tik dėl šios migracijos. Negali nubūti priežasčių, kodėl šiauriečių kalbos, alfabetai, mitologija turi tiek daug panašumų.

Etruscan Alphabets

Manoma, kad Etruskų alfabetas yra kilęs iš graikiškojo, kai graikai kolonizavo Italiją. Anksčiausios įrašų datos yra iš VI a. prieš Kristų. Daugiau nei 10,000 etruskų rankraščių buvo rasta ant antkapių, vazų, statulų, veidrodžių ir juvelyrinių dirbinių. Rasta net ir knygos etruskų kalba fragmentų. Dažniausiai etruskų rankraščiai buvo rašomi horizonataliomis linijomis iš kairės į dešinę, bet kai kuriuose rašoma maišyta- viena eilutė iš kairės į dešinę, kita- iš dešinės į kairę. 

 

Latin Alphabets

Senasis italų alfabetas kilo iš graikiško alfabeto, kuri atsirado Italijoje kai graikai kolonizavo Siciliją ir visą vakarų Italijos pakrantę. Etruskai pritaikė  graikiškąjį alfabetą etruskų kalbos užrašymui VI a. prieš Kristų o gal ir anksčiau. Dauguma dabar naudojamų italų kalboje alfabeto raidžių yra paimtos iš senovinio etruskų alfabeto.

Ancient Latin

Seniausi išlikę rankraščiai parašyti lotynišku alfabetu datuojami VI a. prieš Kristų. Alfabetas buvo perimtas ir pritaikytas iš etruskų VII a. prieš Kristų. Raidės Y ir Z buvo paimtos iš graikiško alfabeto, kad būtų galima užrašyti iš graikų kalbos paimtus žodžius. Kitos raidės atsirado bėgant laikui, kai lotynų kalba buvo “tobulinama“ kitomis kalbomis.

Faliscan

Faliscan

Marsiliana

Marsiliana

Messapic

The Messapic alphabet (tikslaus vertimo neradau) buvo sudarytas greičiausiai iš graikų alfabeto, nei iš etruskų. Vienintelis žinomas įrašas “the Messapic alphabet“ datuojamas II-I a. prieš Kristų. Italijoje nebuvo nei vienos į šią kalbą bent truputį panašios kalbos.

Messapic

Middle Adriatic - South Picene

Middle Adriatic - South Picene

North Picene

North Picene

Oscan

Oscan

Umbrian

Umbrian

Roman Alphabet for Latin

Romėnai naudojo 23 raides rašyti lotyniškai. Nėra mažesnio raidžių skaičiaus, o raidės K, X, Y ir Z buvo naudojamos tik užrašyti iš graikų kalbos pasiskolintus žodžius. Raidės J, U ir W buvo pridėto į alfabetą tam, kad būtų galima užrašyti ne tik lotyniškus žodžius, bet ir žodžius iš kitų kalbų. J buvo naudojama kaip I, U kaip V, o W kaip dviguba-V  tam, kad būtų žinoma, kaip ištarti naujas raides, naudojant jau žinomas lotyniškąsias.

Latin Alphabet

Other Alphabets

KITI ALFABETAI

Bet kokį poveikį runos turėjo kitų kalbų alfabetams? Nepamirškime, kad per tūkstantmetį vyko milžiniškų mastų tautų migracija, tautos plito nuo “Gyvybės lopšio“ iki vidurio rytų šalių, darbartinės Europos ir Šiaurės Afrikos. Senovės gentys keliavo dažnai ir nukeliaudavo didelius atstumus dar prieš tai, kai vikingai nusipelnė keliautojų, pirklių ir atradėjų vardą.

Hungarian Runes

VENGRIŠKOSIOS RUNOS

Vengriškosios runos (Székely Rovásírás) yra kilusios iš Kök Turki rankraščio, kuris buvo naudojamas Centrinėje Azijoje. Jos buvo naudojamos vengrų Székler  Vengrijoje dar prieš István, pirmąjį Vengrijos karalių krikščionį įsakiusį sunaikinti visus iki-krikščioniškuosius rašmenis. Tačiau, kai kuriose Transilvanijos dalyse, šios runos buvo naudojamos iki 1850 m. Vengriškosios runos  buvo dažniausiai rašomos pagaliukais ir maišytai-  eilutė iš kairės į dešinę, tata eilutė iš dešinės į kairę. Runos turėjo tam tikras specifines raides ir garsus, kurie labiau tiko vengrų kalbai nei lotynų.

Hungarian Runes

Turkish Runes

TURKIŠKOSIOS RUNOS

Viršutinė eilutė- Senojo Futhark  variantas, žemesnė- turkiškos runos ir fonetikos elementai.

Turkish runes

Tifinagh abjad

Tifinagas, manoma, yra kilęs iš senosios Berberų kalbos (berberai buvo kalnų žmonės, gyvenę šiaurės vakarų Afrikoje, dabartiniame Maroke )Pavadinimas Tifinagas reiškia “fonetika“ arba yra kildinamas iš  graikiško žodžio, reiškiančio “rašymo lentelė“ , ‘pínaks’. Šio rašto nėra mokoma mokyklose, bet retkarčiais jis tebėra naudojamas tuaregų tautos rašant privačius užrašus, meilės laiškus ir dekoratyviajai rašybai. Viešai naudojamas arabiškasis alfabetas.

Tifinagh abjad

South Arabian Alphabet

PIETŲ ARABŲ ALFABETAS

Pietų arabų alfabetas yra žinomas iš užrašų, rastų pietinėje Arabijoje, datuojamų 600 m. prieš Kristų – 600 m. po Kristaus. Užrašų kilmė nežinoma. Pietų arabų alfabetas, kaip arabiškasis ir hebrajų, turi tik priebalses. Rašomas iš dešinės į kairę horizontaliose eilutėse.  Viršutinės raidės rašomos dailyraščiu, apatinės- greituoju rašymo būdu.

South Arabian Alphabet

Sabaean Alphabet

SABOS ALFABETAS

Sabos alfabetas yra vienas iš pietinėje Arabijoje naudojamų alfabetų. Seniausias žinomas įrašas naudojantis šiuo alfabetu yra žinomas iš 500 m. prieš Kristų. Jo kilmė nežinoma, tačiau yra teorija, kad jos yra kilęs iš  babiloniečių rašto. Sabos alfabetas, kaip arabiškasis ar hebrajų, turi tik priebalses. Kitaip, nei arabų ar hebrajų, Sabos alfabetas neturi jokios balsių žymėjimo sistemos. Daugumoje rankraščių rašoma iš dešinės į kairę, kai kuriuose- maišytai (viena eilutė iš kairės į dešinę, kita- iš dešinės į kairę). Buvo naudojamas užrašyti sabų kalbai, išnykusiai semitų kalbai, kuria kalbėjo Saboje, Biblijoje minimoje Šeboje, pietvakarių Arabijoje. Sabai sugebėjo sujungti pietų Arabiją į vieną valstybę III a. po Kristaus, bet buvo nukariauti Abisinijos 525 m.

Sabaean Alphabet

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s