Pasaulis gražus… Tik mes išprotėję…

hug

hug

Atrodo, kartais tiek nedaug tereikia,

kad pasijaustum kažkam reikalinga,

kažkam kažkokius bent jau jausmus sukelianti.

Kartais tereikia tiek mažai,

kad galėtum vėl pajusti lietų,

saulę,

vėją,

žemę po savo kojomis.

Kartais pasaulis ima suktis per greitai.

Ir viskas baigiasi per greitai

arba per lėtai.

Kartais norisi, kad akimirka truktų amžinybę.

Kartais ji trunka ilgiau, nei amžinybę.

Kartais laikas lekia per greit.

Kartais padarome ne tuos sprendimus,

kurie,

kitų atžvilgiu,

buvo nepriimtini.

Kartais taip būtų gera

viską pakartoti,

bet iškylantys vaizdai prieš akis

varo į neviltį ir beprotystę.

Vis dar matau.

O taip, regiu prieš save tai, ką,

galbūt,

jau pamiršo ir nebenori prisiminti.

O gal?

O gal ne.

Tiek pasakysiu, D R A U G U Ž I

man to reikėjo.

Man to velniškai reikėjo.

Man to neįsivaizduojamai velniškai to reikėjo.

Kaip oro.

Kaip vandens.

Tiesiog šilumos.

Trupučio artumo.

Ir paprasto apkabinimo.

Stipraus ir nepamirštamo.

Tikiuosi,

ne tik man.

Tik viena problema-

mano įprotis viską sureikšminti.

Arba paleisti iš rankų,

kai galėjau ilgiau palaikyti stipriau.

Bet juk viskas pasimiršta.

Po truputį.

Kol smegenys nustoja būti išprotėjusios,

atsisako būti tokiomis,

pagaliau nustoja kartoti tą atmintyje,

akyse,

įstrigusį vaizdą.

Anksčiau

ar

vėliau.

Bet man, Drauguži, to reikėjo.

Ir aš dėkinga, kad būtent taip atsitiko.

Ne vėliau,

ne anksčiau,

ne kitur.

Būtent ten,

tada

ir taip.

Ačiū.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s