Paparčio žiedas

Taip.

Joninės.

Ir vėl.

Tik šiemet jos kažkokios kitokios, nei visuomet.

Jos…. niūrios.

Ne tik dėl kvailų oro sąlygų, dėl kurių kaltės kojos iš namų nesinori kišti.

Ir dėl žmonių savijautos, drauguži.

Kažkoks kvailas jausmas.

Ir vėl.

Tai jau kartojasi per dažnai.

Ir tai tragiškai nervina.

Jaučiuosi tragiškai viena ir nieko dėl to negaliu padaryti, nieko negaliu pakeisti.

Man reikia permainų.

Gal todėl ir taip laukiu Archeologų stovyklos.

Juk ten nebus nei vieno  pažįstamo žmogaus.

Nei vieno.

Gad, kaip tai šaunu.

Turiu keista savybę- prie žmonių, kuriuos matau pirmą kartą, aš pasikeičiu.

O gal kaip tik- būnu tikrąja savimi?

Nes tada aš- visiškai kitas žmogus.

Pati tą jaučiu, bet pakeisti negaliu.

Pasidarau plepi ir arši, kaip velnias 😀

Ir tai, kas keisčiausia, man patinka.

Man visuomet maloniau būti tarp nepažįstamų, bet mėgstamų žmonių, negu tarp senų draugų, nors nekenčiamų.

O tokių yra daug. ;]

Ir šiemet neradau savojo paparčio žiedo.

Nieko, kitąmet vėl ieškosiu ;D

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s