Plunksna

Nesakiau dar, drauguži?

Mėgstu kurti.

Įmesiu keletą eilėraščių, man pačiai patinkančių ;]

*

Muzika visu garsu

atsuruboju nuo visų kitų

atstokit nuo manęs, prašau visų,

nebeturiu daugiau nė lašo jėgų,

pasileidžiu gatve tarp žibintų šviesų

aš lekiu bėgte nors jau tamsu

bėgu toliau, nors man baisu

užšoku ant tilto- nebėra jėgų

atsisveikinu su šiuo pasauliu žiauriu

kartoju tyliai kad myliu

ir krentu

krentu

krentu

krentu

***


Reikia ko nors šalia nemigos naktim,

reikia, kad kas nors nemiegotų kartu su manim

Būtų gerai, kad paguostų šiltom mintim

Ir mėlynose pievose kovotų su manim.


Reikia nuoširdumo ir drąsos

Reikia gėrio iš tamsos

Ir reikia dar truputį laiko be šviesos

Ir gretimos širdies šiltos


Dar reikėtų gero vėjo

Gero adrenalino sukelėjo

Neblogo prietemos megėjo

Ir dar šiek tiek negero dėjau


Dar prireiks man nuoširdumo

Proto jo lengvumo

dar šiek tiek akių šviesumo

Ir plaukų kiek nors tamsumo.


Supratimo įmaišykim

Abejonių nepalikim

Gal šiek tiek dar pasilikim

Jokio darbo nesiimkim


Pasėdėkime drauge

Po žaliuojančia eglė

Nors iliuzijoje

Ar būtam laike.


***


Stovi žmogus ant krašto bedugnės

Svarsto ilgai- šokt ar ne.

Širdis mirti nori- siela pailsės,

O protas neleidžia- siekia pabust iš nesekmės.


Apsvarsto žmogus savo gyvenimą trumpą

Ką padarė ir ko nespėjo padaryt

Ką galbūt dar spėtų įgyvendint, bet širdis jau grumba

Ir čia lyg tyčia ima lyt.


Nusispjovė. Užsimerkė. Išskleidė rankas.

Sušuko, kad jo daugiau niekas nesupras

Nesugrąžins kvailų gyvenimo klaidų,

Bet ar be jų gyvent būt smagu?


Ir ji apsisprendė. Priėjo arčiau.

Plaukai jos vėjyje plazdėjo.

Nematė, neišgirdo ji greičiau

Kaip vaikinas prie jos tyliai priėjo.


jau norėjo šokt, bet staiga

sulaikė ją kažkas savam glėbyje

ir apkabino švelniai ją

Nusiramino ji. Ir nuriedėjo ašara graudžia.


***


Nori matyti, bet nematai

Nori girdėti, nors nežinai

Ką tau sakysiu, kad ir antai

Ką man tu šnabždėsi amžinai.


Matai, nežinai ką sakyt man manai

Ką kalbėt – nežinai

Kaip pradėt- nenumanai

Bijai pasirodyt kvailai.


Bet žvilgsiu nutildau aš tavo širdį

Ir toliau žiūriu tolyn į žvaigždes.

Tu plaukus man glostai, ašarą šluostai

Ir tyliai kalbi man  apie pūgas.


***


Naktį tamsią žvaigždei krintant norą sugalvoki

Išsipildys jis galbūt kada nors kažkur.

Kartais tereikia atsigult ir pasvajoti

Kad mintimis nulėktum nežinia kur.


Pasistenki savų svajonių nepamiršt

Ir niekad neišsižadėki jų

Nes jos yra variklis, dėl kurio numirt

Neleistų tau širdis. Ir nepamest kelių.


Sužibus pirmai rasai laukuose

Tu bėki dobilo ieškot

Ir radus tą vienintelį dar skendint rūkuose

Dar spėtum norą sugalvot


Pavasarį ankstyvą alyvų nepamirški

ne visos jos vienodos, tikrai ne.

Penkialapę radęs svają savo prisiminki

Ir visuomet patikrink ją sapne.


Sužibus vaivos juostai danguje

Nepabijoki galo jos ieškot

Stebuklais tikint širdyje

Ir aukso puodas gali ten stūksot.


Stebuklų ir svajų niekad nepamirški

Juk dėka jų tu gyveni

Ir, mano drauge, kartais prisiminki

Laikyki tą tikėjimą giliai širdy.


***


Šaltos rankos

Keistas žvilgsnis

liūdnos akys

ir jausmai

Karštos lūpos

vienas mirksnis

ir pamiršta

ją antai

Nepamirštų

jei nelįstų

į akis

jos plepalai

keistos akys

matančios kiaurai

keistos akys

neleidžiančios užbaigt.

priekaištas tylus

varo į kapus

jos nėra šalia-

tyla apgaubia mus.


***

Prisiminti.

Skaudžiausia tai,

kad negali

pamiršti.

To, ką norisi

ištrinti amžinai.

Užjausi

negali

nemoki tu

Pajausti

to, kas jungė

mudu du

Uždrausti

savo sielai

negali niekaip

Iškelti

viešumon

prisiminimus

Ištverti

visų kankinimus

ir skausmus

Užmerkt

akis

ir tart

Atstok

nes negali

tu jausti

Atstok

nes negali

užjausti

Atstok

nes negali

suprasti

Atstok

nes nemoki

tu surasti

Manęs

toj begalybėj

ir tamsoj

Manęs

toj balto

rūko ūkanoj

Manęs

danguje

ir sapne

Manęs

širdies

vienumoje.

***

Miškų takais ir degančiom jūrom

Akys stebi tave amžinai

Ten vandenys tamsūs beprotiškai liūla

Ir žmonės nemąsto visai.

Ten mėnuo paskendęs nakty begalinėj

Ir supas ant jojo jausmai

Ten akys nebylios upės statinėj

Stebės tave neatsitiktinai.

O laiko laivelis praplaukia pro šalį

Ir norisi kristi kartu

Nuo krioklio galingo per kelią ilgą

Ir užsimerkt nebaisu

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s